neBLOGAS

Dėl įvairų teigiamų emocijų ir per daug išgertos Coca-colos vakar naktį sėdėjau iki 2 am galvodamas apie tai ką aš norėčiau pakeisti savyje. Viso mąstymo principas buvo paišyti mind map’ą jungiant susijusius elementus rodyklėmis. Ilgiau taip paišant kai kurie savęs keitimo aspektai lieka nuošaliau (vaikščioti į teatrą), o kiti stipriai susijungia tarpusavyje gausybe rodyklių.

Kaip svarbiausias žemėlapio elementas išlindo vienas aspektas, kuris ko gero išspręstų didžiąją dalį visų egzistuojančių problemų. Jeigu aš galėčiau sukurti elgesio taisyklę, pagal kurią funkcionuotų visa ką aš darau - ji būtų pavadinta “separavimo taisykle”. Pagal šią taisyklę, nesvarbūs gyvenimo elementai turėtų gauti mažiau dėmesio.

Aš pastebėjau, kad didžioji dalis problemų man iškyla (arba tiksliau aš jas susikuriu) dėl nesugebėjimo atskirti svarbių dalykų nuo nesvarbių. Aš pavyzdžiui galiu pusvalandį praleisti parduotuvėje bandant išsirinkti tarp dviejų skirtingų arbatos pakelių ir kurių vienas kainuoja 50 cnt daugiau, o kito įpakavimas nėra toks gražus. Lygiai taip pat galima net susipykti svarstant kur nueiti pavalgyti pietų.

Manau, kad visi žmonės, kurie vos neužsimuša avarijose, kuriems tik paskutinę akimirką išsiskleidžia parašiutas, ar kurie kokiu kitu būdu išgyvena klinikinę mirtį - jie neturi šios problemos.

Ši problema turi dvi dimensijas:
a) asmeninėje dimensijoje problema pasirodo kaip per daug užsitęsę ir daug pastangų reikalaujantys svarstymai bei atsakymų ieškojimai, kai tuo tarpu pačios problemos yra menkavertės (pvz.: ar reikėtų ar nereikėtų eiti į gimtadienį? Pabendrauti su žmonėmis yra smagu, bet mano mėgstamiausi džinsai dar neišdžiūvo.. Hmm.)
b) bendravimo dimensijoje problema pasirodo aršiai diskutuojant, ginant savo nuomonę ir kitaip konfliktuojant (arba kuriant konfliktus) tose srityse kurios yra nesvarbios (pvz.: ar tu nemanai, kad taip kaip tu į jį pažiūrėjai galėjo jį įskaudinti?)

Aš taip pat galėčiau pasiūlyti du skaičiavimo būdus, kurie padėtų įvertinti kas iš tikro yra svarbu ir kas ne:
a) blogiausio scenarijaus būdas - priklausomai nuo svarstomo asmeninio sprendimo ar ginčo priežasties - kas blogiausiai gali atsitikti. Aš visada liksiu ištikimas minčiai, kad galima imtis bet kokių priemonių, kad atpratinti žmogų pjaustyti duoną atsukus peilį į save arba daržoves pasidėjus jas į delną. Bet nemanau, kad verta konfliktuoti dėl nesuplautų indų, neišneštų šiukšlių ar nepalaistytų gėlių.
b) piniginio vertinimo būdas - kokia yra sprendimo vertė (tai taip pat rišasi su “a” - kokia būtų piniginio nuostolio vertė blogiausiu atveju). Mano riba yra 10 Lt. Aš galiu praleisti pusvalandį svarstydamas, ką valgyti nes patiekalai ten kur aš valgau dažniausiai kainuoja apie 13 - 20 Lt. Mane tiesiog krečia mintis, kad aš galbūt išleisiu 10 + X lt ir patiekalas nebus toks skanus kokio tikėjaus. Bet McDonalde valgyt visada skanu - komplektas kainuoja 8,99 Lt.

Klausimas lieka tik vienas - kaip įsidiegti “separavimo” taisyklę su teisingais nustatymais be klinikinės mirties sukelto nušvitimo?

Mielas Turkijos filmas apie du jaunuolius, kurie dirba bet ką, kad užsidirbtų pinigų ir laisvalaikiu konstruoja kino projektorių, kad galėtų turėti savo kino teatrą. Jie gyvena savo svajone, kuri yra kartu lengvai pasiekiama ir labai tolima.

Tai nėra iki smulkmenų išbaigtas filmas, bet nesižavėti juo neina. Svajoti dideles svajones reikia. Taip pat reikia niekada jų neapleisti.

Aš turiu teoriją, kaip reikia priimti sprendimus, dėl kurių dvejoji. Reikia paimti monetą ir nuspręsti, kad iškritus skaičiui reikės pasirinkti sprendimą A, o iškritus herbui – sprendimą B. Tada mesti monetą ir žiūrėti kas iškris.

Ta akimirką kai moneta paliečia delną bus Tikrosios Tiesos Akimirka. Sekundei galvoje nušvis viena iš dviejų minčių – „taip ir reikia daryti“ arba „geriau būtų iškritęs herbas“. Ta mintis parodys kelią, kurį reikėtų rinktis.

Peter Wier režisuotas filmas Dead poets society (1989) – Mirusių poetų draugija yra alternatyvus būdas priimti sprendimus. Tai filmas apie anglų kalbos profesorių 1959 metų berniukų mokykloje. Šis mokytojas nėra toks kaip kiti mokytojai. Jis moko ne literatūros, o gyvenimo. Jis nestumia tavęs keliu, o mokina jį susirasti pačiam. Jis mokina gyventi šia diena pilnai, mąstyti nepriklausomai ir siekti savo tikslų.

Pilnam efektui reikia išsivirti didelį puodelį arbatos, pasidėti po ranka imbierinių sausainukų ir patogiai įsitaisysius fotelyje atverti savo mintis bei ramiai peržiūrėti filmą. Įspūdingos paskutinės filmo scenos metu apima tas pats jausmas kaip ir išmetus monetą. Tu žinai ką reikia daryti toliau.

Kristijonas Vildžiūnas sumaišo Kim Ki-duk’a, David Lynch’a ir “geriausias” lietuviško kino tradicijas, bei neišbaigtą nors ir įdomią idėją, kad sukurtų lietuvišką filmą keistu anglišku pavadinimu “You am I”.

Filmo turinys yra paprastas kaip du kart du - giliai bukai užsimasčiusiu žvilgsniu į gyvenimą žiūrintis nesiskutęs architektas (Andrius Belobžeskis) spjauna į viską ir išvažiuotų gyventi į mišką, kur pasistato labai mielą namuką medyje. Kitoje nesusijusioje siužetinėje linijoje, kaimo sodyboje netoli miško labai graži mergina Dominyka (Jurga Jutaitė) su draugais švenčia savo gimtadienį. Į vakarėlį tyliai prisijungia iš medžio išlipęs architektas ir įsimyli Dominyką.

Šalia trumpos siužetinės linijos filme dominuoja iš rytų kino tradicijos pasiskolintas bandymas lėtai rodyti atskirus gamtos motyvus ryškiomis spalvomis. Aš esu nuolankus Kim Ki-duk’o filmų fanas, bet gal dėl to, kad ta lietuviška gamta yra tokia iki skausmo pažįstama - pirmosios filmo minutės man vos nesulaužė žandikaulio nuo žiovulio.

Kad išlaikyti gamtos kadrai nenusibostų - į tarpus yra pridėta jokio (net ir simbolinio) ryšio su bet kuo neturintys pseudo-mistiški epizodai, kuriuose dažnas svečias yra gamtą saugantis Bob Marlio išvaizdos jamaikietis. Pastarasis filme pasirodo ir išnyksta kaip Pilypas iš kanapių ir atlieka žiūrovų budinimo iš snaudulio funkciją.

Dar filme yra tai, ką aš pavadinčiau nacionalinio kino liga. Pirmiausiai - tai epizodinis anglų kalbos naudojimas mažiausiai tikėtinose vietose. Aš suprantu tą begalinį lietuvišką norą parodyti pasauliui, kad mes nesame Rusijos dalis, bet tai jau ima atrodyti apgailėtinai. Dvi Dominykos gimtadienio dalyvės visą filmą šneka angliškai (beje, abi su stipriais akcentais). Kad tai neatrodytų absurdiškai idiotiška - viena iš jų dar momentu šneka itališkai. Suprask - visiškai tarptautinis vakarėlis.

Kita problema (ir aš turiu įtarimą, kad ne tik šito filmo) - tai lietuvių begalinis noras lietuviškuose filmuose rodyti sekso scenas bet kokia kaina. Atrodo, lyg režisieriams kažkas galvą spaustų. Arba vyrautų nuomonė, kad parodžius pusnuogę moterį filmo vertė patrigubėja. Architekto meilės naktis su moterimi, kuri filme neturi jokio kito vaidmens kaip tik sudalyvauti būtent toje scenoje, net labiau nesipiešia į filmą negu jamaikietis, sėdintis vienišo architekto valtyje ir sakantis (be abejo angliškai) “you am I, I am you”.

Nepaisant to - filmas prasmę turi, ir vien dėl to jį žiūrėti verta. Architekto lipimo į medį alegorija subtiliai paaiškinama Dominykos vaikino (Mykolo Vildžiūno) sukurta istorija, kurią jis pasakoja Dominykai. Istorija apie gyvenimą, apie laimės siekimą ir apie nesugebėjimą džiaugtis tuo, ką turi dabar.

Vaikystėje norėjau būti statybininku. Manau, todėl, kad tada mes visi turėjom ribotą pasirinkimo laisvę. Vaikystėje paprastai egzistuoja trys profesijos berniukams (gaisrininkas, statybininkas ir kosmonautas) ir trys mergaitėms (mokytoja, gydytoja ir pardavėja).

Vėliau viskas pasikeitė. Norėjau būti protingas ir uždirbti daug pinigų. Tuo tikslu rinktis profesiją reikėjo jau iš kitos galimybių aibės - žmonių kurie daro neaišku ką bet yra labai protingi ir todėl ko gero uždirba labai daug pinigų (vadybininkai, teisininkai, inžinieriai).

Aš labai stengiausi ir tapau protingas, bet pinigų taip ir neuždirbau. Dabar kartais galvoju, kad geriau aš jau būčiau buvęs statybininku.

Dabar norėčiau būti rašytoju.