Dead poets society (1989)
Aš turiu teoriją, kaip reikia priimti sprendimus, dėl kurių dvejoji. Reikia paimti monetą ir nuspręsti, kad iškritus skaičiui reikės pasirinkti sprendimą A, o iškritus herbui – sprendimą B. Tada mesti monetą ir žiūrėti kas iškris.
Ta akimirką kai moneta paliečia delną bus Tikrosios Tiesos Akimirka. Sekundei galvoje nušvis viena iš dviejų minčių – „taip ir reikia daryti“ arba „geriau būtų iškritęs herbas“. Ta mintis parodys kelią, kurį reikėtų rinktis.
Peter Wier režisuotas filmas Dead poets society (1989) – Mirusių poetų draugija yra alternatyvus būdas priimti sprendimus. Tai filmas apie anglų kalbos profesorių 1959 metų berniukų mokykloje. Šis mokytojas nėra toks kaip kiti mokytojai. Jis moko ne literatūros, o gyvenimo. Jis nestumia tavęs keliu, o mokina jį susirasti pačiam. Jis mokina gyventi šia diena pilnai, mąstyti nepriklausomai ir siekti savo tikslų.
Pilnam efektui reikia išsivirti didelį puodelį arbatos, pasidėti po ranka imbierinių sausainukų ir patogiai įsitaisysius fotelyje atverti savo mintis bei ramiai peržiūrėti filmą. Įspūdingos paskutinės filmo scenos metu apima tas pats jausmas kaip ir išmetus monetą. Tu žinai ką reikia daryti toliau.
Nuostabus filmas. Labai seniai mačiau, būtų gerai prisiminti.
Vieną iš daugelio kartų jį žiūrėjau kartu su tėvais ir labai nustebau - aš išgyvenau nusižudžiusio jaunuolio dramą, kai tėvai jam neleido rinktis teatro studijų (jei gerai pamenu), o mano tėvai apkaltino personažą visišku neatsakingumu, mažvaikišku elgesiu ir nepagarba tėvams.
Keista. Visi žiūūri tą patį, visi mato skirtingai.