neBLOGAS

Absoliučiai seniai turiu šlubuojančios atminties problemą. Perskaitau straipsnį spaudoje ir iš karto jį pamirštu. Nebematau prasmės skaityti profesinę literatūrą, nes vėliau negaliu atsiminti net knygos pavadinimo. Naujų žmonių vardai man įeina pro vieną ausį, o pro kitą išeina. Net nešneku apie veidus. Žmonės, su kuriais žiūriu filmus (ypač „film noir“ stiliaus) neslepia, kaip juos nervina mano pastovus klausinėjimas „ar čia ta pati mergina kuri nužudė tą vaikiną ar kita?“.

Vieną dieną netyčia radau skelbimą apie atminties lavinimo seminarą ir nusprendžiau, kad tai ženklas. Tą pačią dieną knygyne nusipirkau Jonathan Hancock knygą „Lavinkite atmintį“ (nekenčiu seminarų).

Nors knygoje daugiau paveiksliukų negu teksto – įdomių minčių joje yra. Pagrindinė knygos teorija yra tokia – kairysis smegenų pusrutulis yra atsakingas už logiką, skaičiavimus ir mąstymą, dešinysis – už kūrybą ir vaizduotę (na, arba atvirkščiai). Lengviausiai informaciją atsiminti jeigu naudoji abi smegenų puses – t.y. abstrakčią informaciją (pvz. skaičius) įsivaizduoti kaip vaizdinius, jiems suteikti kvapą, skonį, kontekstą (sąryšį su kitais pojūčiais).

Pavyzdžiui skaičius „9“ yra absoliučiai abstraktus informacijos vienetas. Jis nesukelia jokių vaizdinių ir pojūčių, todėl atmintyje jis neužsilieka. Tuo tarpu „citrina“ yra objektas su kuriuo nesunku surišti įvairius pojūčius. Tetrunka keletą sekundžių ją vizualizuoti mintyse ir netrukus ims žliaugti seilės. Jeigu skaičių „9“ įsivaizduosi kaip citriną – jį bus žymiai lengviau įsiminti. Tada skaičių „3” galima įsivaizduoti kaip begemoto užpakalį ir t.t.

Tuo būdu telefono numerių įsiminimo pratimas būtų labai paprastas – reikia tik susikurti kiekvienam skaitmeniui ryškų vaizdinį, bei sudėlioti tuos vaizdinius (skaitmenis) į lengvai įsimenamą (ryškią) istoriją. Norint atsiminti ilgesnę abstrakčios informacijos vienetų seką reikia susikurti informacijos planą, kad istorijos tarpusavyje nesusimaišytų. Butą kuriame gyveni (ar kitą gerai pažystamą vietą) reikia mintyse sudalinti į dešimt dalių (kambarių), kad po to mintyse būtų galima atskiras istorijas pririšti prie atskiros buto dalies ir po tą butą mintyse vaikščioti. Tuo būdu informacija tampa labai tvarkinga, bet tuo pačiu vaizdinga ir įsimenama (prieškambaryje tu atsikandi citrinos; virtuvės kriauklėje maudosi begemotas).

Šie pratimai yra be galo įdomūs nes jie veikia! Kelias dienas eksperimentuodamas su didėjančiais informacijos kiekiais bei labai savęs nekankindamas sugebėjau padaryti ultimate knygos pratimą – išmokti visų 52 kortų seką. Dabar aš galiu sumaišyti kortas ir iš naujo išmokti jų seką per pusvalandį bei ją prisiminti ją tiek iš karto, tiek kitą dieną.

Taip pat šie pratimai yra nerealiai nepraktiški. Aš nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas atsiminti ką reikia nupirkti parduotuvėje yra sukurti ilgiausią istoriją su stipriais vizualiniais ir jutiminiais pojūčiais. Kita vertus – tai turi ir netiesioginį efektą. Treniruojantis mintyse kurti istorijas lavinama vaizduotė. O gera vaizduotė turėtų stiprinti atmintį. Na, bent jau taip sako knyga.

Šio pasakojimo moralas yra trigubas. BLOGą aš rašau, (1) kad nepamirščiau tų filmų kuriuos mačiau (tame tarpe ir paties fakto, kad juos iš viso mačiau); (2) kad lavinčiau vaizduotę kurdamas tekstus, nes tikiu, kad tai padeda lavinti atmintį; (3) kad išmokčiau pojūčius ir mintis suformuluoti ir išreikšti tekstu (jeigu kas nors iš jūsų nėra bent pusvalandį sėdėjęs prieš priešais tuščią popieriaus lapą, kompiuterio ekraną ar pasveikinimo atviruką – meskit į mane akmenį), kuris ne tik tvarkingas ir logiškas bet taip pat vaizdus ir įdomus.