neBLOGAS

Pagal profesiją aš esu interneto rinkodaros konsultantas. Tai reiškia, kad 9 iš 10 žmonių, kuriuos pažįstu yra ekonomistai, finansų ekspertai, vadybos ar rinkodaros žinovai. Protingi, konstruktyvūs ir atsakingi piliečiai. Nei vienas iš jų nekuria poezijos bei negalvoja apie savižudybę. Jie nekeičia plaukų spalvos iš peroksidiškai geltonos į tamsiai bordo vien dėl to, kad užsimanė. Nedaro aiškiai matomų tatuiruočių. Devynis kartus atmatuoja prieš kerpant.

Šią savaitę vakarieniavau su senai matyta pažįstama, kuri yra priešingybė visam tam ką aš matau kiekvieną dieną. Gal man jau senai to trūko, bet klausydamas jos aš supratau koks gaivus oro gurkšnis yra šis susitikimas. Lyg iš pergrūstos ir nekondicionuojamos Maxima parduotuvės išlįsčiau į lietingą pavasario orą. Ji pasakojo apie save bei tai, ką išgyvena bandydama kurti poeziją. Dvi jos teorijos man įstrigo labiausiai.

Teorija numeris vienas sakė, kad rašytojo profesionalumą atspindi tai, kiek jo kuriamas pasaulis yra nutolęs nuo jo realaus pasaulio. Mintis primityvi, bet aš ekonomistas, todėl mane tokios mintys aplanko nedažnai. Žmonės ir mano aplinkos tokiomis mintimis irgi nesimėto.

Blogas rašytojas aprašinėja tai, ką mato. Jo kuriamas pasaulis yra labai artimas jo tikram pasauliui, kuriame jis gyvena. Panašūs įvykiai, panašūs veikėjai. Geras rašytojas kuria pasaulį. Jam nereikia stebėti aplinkos – viskas gimsta jo galvoje (aišku, visos žmogaus mintys vistiek yra įtakojamos jo ankstesnių išgyvenimų, bet anyways). Ši teorija man pasirodė artima, nes pats pradžioje bandžiau BLOGe rašyti savo mintis, bet man tai nesisekė. Dar bandžiau rašyti apie savo išgyvenimus, bet jie buvo blankūs. Tada aš ėmiau aprašinėti filmus, kuriuos mačiau – istorijas, kurias sukūrė kiti, žymiai sėkmingesni rašytojai.

Manau tai rodo, kur aš stoviu dabar ir kokia kryptimi reikėtų judėti. Mano galutinis tikslas – vietoj filmo kurį mačiau aprašyti filmą, kurio dar niekas nesukūrė. Papasakoti nuotykį kurio neišgyvenau. Teoriją, kurios neįrodžiau. Sukurti pasaulį kuris neegzistuoja.

Teorija numeris du iš mano perspektyvos žiūrint buvo žymiai juokingesnė bet tiek pat artima. Neprofesionalus rašytojas turi atsakomybės problemą, nes jo aprašinėjamas pasaulis yra artimas jo tikram pasauliui. Abiejuose pasauliuose veikiantys veikėjai, skaitydami rašytojo kūrinius atpažįsta save. Tai gali juos labai liūdinti ir įžeisti. Tai suvokdamas autorius privalo apriboti save rašyti tik politiškai teisingas mintis.

Suprasdamas savo mėgėjiškumą šią problemą aš išsprendžiau paprastai. Aš nesu Faustas. Aš nesu rinkodaros ekspertas. O net jeigu kas nors ir atpažins mane ar save – aš tai neigsiu.

Ir dar – negaliu pakęsti tavęs, Aleksandrai! Tu smirdi! Išsiplauk galvą!