neBLOGAS

Kartais išlenda galimybės, kurios skamba patraukliai, nors pats jų neieškotum. Manau būna visiems. Keistas dalykas. Iš vienos pusės – atsiranda noras ja pasinaudoti, kad jau galimybė yra. Kita vertus – savo jėgomis pats šios galimybės net neieškotum.

Konkrečiau, kažkada gatvėje mane užkalbino fotografas, kuris ieškojo fotomodelių kažkokiai reklamai. Na ir kaip - neatsispirsi gi nepasistaipęs viduryje gatvės. Vis tiek smagu. Savimeilę glosto. Aišku tik vėliau atėjo kita mintis – o kas jeigu išrinks? Aš paprastas žmogus; į savo veidą reklaminiuose plakatuose spoksoti nenoriu. Tąkart mano nuogąstavimai buvo beprasmiai – iš to fotografo negirdėjau pusę metų. Iki praeitos savaitės.

Skambina ir sako – yra kažkokia tai reklama, kažkokie skandinavai filmuoja. Vaistai nuo sąnarių skausmo. Nežinau kiek aš pagal amžių atitinku tuos kam jų reikia. Bet čia jau ne mano reikalas – aš ne medikas. Ir vėl manyje suveikia jaunatviškas prikolo ieškotojas. Po kelių dienų skambina – tave shortlistin‘o, davai ateik dar.

Vat čia jau įsijungia stabdžiai. Sėdžiu ofise ir galvoju. 600 – 800 Lt už 15 sekundžių reklamą – neblogai. Bet ant dūšios toks jausmas lyg porno filme eičiau dalyvauti. Žinau, kad nesuprastų manęs tie, kam būti modeliu yra gyvenimo duona. Bet žinau, kad nesuprastų manęs ir tie, kurie mažiausiai tikėjosi mane išvysti telikę, besikankinantį nuo sąnarių skausmo.

Nekenčiu kai kas nors neplanuotai priverčia mąstyti ir rinktis.

Būna aišku ir pozityvių, ilgai mąstyti neverčiančių situacijų. Prieina vakar moksleivių rūmų baseine toks senukas gelbėtojas, nei iš šio nei iš to mirkteli akį ir sako – „nuo 3 metrų bokštelio nušokti nori?“ Keistas jausmas, bet užtat dabar galiu pasidėti varnelę - nušokau.