neBLOGAS

Absoliučiai seniai turiu šlubuojančios atminties problemą. Perskaitau straipsnį spaudoje ir iš karto jį pamirštu. Nebematau prasmės skaityti profesinę literatūrą, nes vėliau negaliu atsiminti net knygos pavadinimo. Naujų žmonių vardai man įeina pro vieną ausį, o pro kitą išeina. Net nešneku apie veidus. Žmonės, su kuriais žiūriu filmus (ypač „film noir“ stiliaus) neslepia, kaip juos nervina mano pastovus klausinėjimas „ar čia ta pati mergina kuri nužudė tą vaikiną ar kita?“.

Vieną dieną netyčia radau skelbimą apie atminties lavinimo seminarą ir nusprendžiau, kad tai ženklas. Tą pačią dieną knygyne nusipirkau Jonathan Hancock knygą „Lavinkite atmintį“ (nekenčiu seminarų).

Nors knygoje daugiau paveiksliukų negu teksto – įdomių minčių joje yra. Pagrindinė knygos teorija yra tokia – kairysis smegenų pusrutulis yra atsakingas už logiką, skaičiavimus ir mąstymą, dešinysis – už kūrybą ir vaizduotę (na, arba atvirkščiai). Lengviausiai informaciją atsiminti jeigu naudoji abi smegenų puses – t.y. abstrakčią informaciją (pvz. skaičius) įsivaizduoti kaip vaizdinius, jiems suteikti kvapą, skonį, kontekstą (sąryšį su kitais pojūčiais).

Pavyzdžiui skaičius „9“ yra absoliučiai abstraktus informacijos vienetas. Jis nesukelia jokių vaizdinių ir pojūčių, todėl atmintyje jis neužsilieka. Tuo tarpu „citrina“ yra objektas su kuriuo nesunku surišti įvairius pojūčius. Tetrunka keletą sekundžių ją vizualizuoti mintyse ir netrukus ims žliaugti seilės. Jeigu skaičių „9“ įsivaizduosi kaip citriną – jį bus žymiai lengviau įsiminti. Tada skaičių „3” galima įsivaizduoti kaip begemoto užpakalį ir t.t.

Tuo būdu telefono numerių įsiminimo pratimas būtų labai paprastas – reikia tik susikurti kiekvienam skaitmeniui ryškų vaizdinį, bei sudėlioti tuos vaizdinius (skaitmenis) į lengvai įsimenamą (ryškią) istoriją. Norint atsiminti ilgesnę abstrakčios informacijos vienetų seką reikia susikurti informacijos planą, kad istorijos tarpusavyje nesusimaišytų. Butą kuriame gyveni (ar kitą gerai pažystamą vietą) reikia mintyse sudalinti į dešimt dalių (kambarių), kad po to mintyse būtų galima atskiras istorijas pririšti prie atskiros buto dalies ir po tą butą mintyse vaikščioti. Tuo būdu informacija tampa labai tvarkinga, bet tuo pačiu vaizdinga ir įsimenama (prieškambaryje tu atsikandi citrinos; virtuvės kriauklėje maudosi begemotas).

Šie pratimai yra be galo įdomūs nes jie veikia! Kelias dienas eksperimentuodamas su didėjančiais informacijos kiekiais bei labai savęs nekankindamas sugebėjau padaryti ultimate knygos pratimą – išmokti visų 52 kortų seką. Dabar aš galiu sumaišyti kortas ir iš naujo išmokti jų seką per pusvalandį bei ją prisiminti ją tiek iš karto, tiek kitą dieną.

Taip pat šie pratimai yra nerealiai nepraktiški. Aš nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas atsiminti ką reikia nupirkti parduotuvėje yra sukurti ilgiausią istoriją su stipriais vizualiniais ir jutiminiais pojūčiais. Kita vertus – tai turi ir netiesioginį efektą. Treniruojantis mintyse kurti istorijas lavinama vaizduotė. O gera vaizduotė turėtų stiprinti atmintį. Na, bent jau taip sako knyga.

Šio pasakojimo moralas yra trigubas. BLOGą aš rašau, (1) kad nepamirščiau tų filmų kuriuos mačiau (tame tarpe ir paties fakto, kad juos iš viso mačiau); (2) kad lavinčiau vaizduotę kurdamas tekstus, nes tikiu, kad tai padeda lavinti atmintį; (3) kad išmokčiau pojūčius ir mintis suformuluoti ir išreikšti tekstu (jeigu kas nors iš jūsų nėra bent pusvalandį sėdėjęs prieš priešais tuščią popieriaus lapą, kompiuterio ekraną ar pasveikinimo atviruką – meskit į mane akmenį), kuris ne tik tvarkingas ir logiškas bet taip pat vaizdus ir įdomus.

Pagal profesiją aš esu interneto rinkodaros konsultantas. Tai reiškia, kad 9 iš 10 žmonių, kuriuos pažįstu yra ekonomistai, finansų ekspertai, vadybos ar rinkodaros žinovai. Protingi, konstruktyvūs ir atsakingi piliečiai. Nei vienas iš jų nekuria poezijos bei negalvoja apie savižudybę. Jie nekeičia plaukų spalvos iš peroksidiškai geltonos į tamsiai bordo vien dėl to, kad užsimanė. Nedaro aiškiai matomų tatuiruočių. Devynis kartus atmatuoja prieš kerpant.

Šią savaitę vakarieniavau su senai matyta pažįstama, kuri yra priešingybė visam tam ką aš matau kiekvieną dieną. Gal man jau senai to trūko, bet klausydamas jos aš supratau koks gaivus oro gurkšnis yra šis susitikimas. Lyg iš pergrūstos ir nekondicionuojamos Maxima parduotuvės išlįsčiau į lietingą pavasario orą. Ji pasakojo apie save bei tai, ką išgyvena bandydama kurti poeziją. Dvi jos teorijos man įstrigo labiausiai.

Teorija numeris vienas sakė, kad rašytojo profesionalumą atspindi tai, kiek jo kuriamas pasaulis yra nutolęs nuo jo realaus pasaulio. Mintis primityvi, bet aš ekonomistas, todėl mane tokios mintys aplanko nedažnai. Žmonės ir mano aplinkos tokiomis mintimis irgi nesimėto.

Blogas rašytojas aprašinėja tai, ką mato. Jo kuriamas pasaulis yra labai artimas jo tikram pasauliui, kuriame jis gyvena. Panašūs įvykiai, panašūs veikėjai. Geras rašytojas kuria pasaulį. Jam nereikia stebėti aplinkos – viskas gimsta jo galvoje (aišku, visos žmogaus mintys vistiek yra įtakojamos jo ankstesnių išgyvenimų, bet anyways). Ši teorija man pasirodė artima, nes pats pradžioje bandžiau BLOGe rašyti savo mintis, bet man tai nesisekė. Dar bandžiau rašyti apie savo išgyvenimus, bet jie buvo blankūs. Tada aš ėmiau aprašinėti filmus, kuriuos mačiau – istorijas, kurias sukūrė kiti, žymiai sėkmingesni rašytojai.

Manau tai rodo, kur aš stoviu dabar ir kokia kryptimi reikėtų judėti. Mano galutinis tikslas – vietoj filmo kurį mačiau aprašyti filmą, kurio dar niekas nesukūrė. Papasakoti nuotykį kurio neišgyvenau. Teoriją, kurios neįrodžiau. Sukurti pasaulį kuris neegzistuoja.

Teorija numeris du iš mano perspektyvos žiūrint buvo žymiai juokingesnė bet tiek pat artima. Neprofesionalus rašytojas turi atsakomybės problemą, nes jo aprašinėjamas pasaulis yra artimas jo tikram pasauliui. Abiejuose pasauliuose veikiantys veikėjai, skaitydami rašytojo kūrinius atpažįsta save. Tai gali juos labai liūdinti ir įžeisti. Tai suvokdamas autorius privalo apriboti save rašyti tik politiškai teisingas mintis.

Suprasdamas savo mėgėjiškumą šią problemą aš išsprendžiau paprastai. Aš nesu Faustas. Aš nesu rinkodaros ekspertas. O net jeigu kas nors ir atpažins mane ar save – aš tai neigsiu.

Ir dar – negaliu pakęsti tavęs, Aleksandrai! Tu smirdi! Išsiplauk galvą!

„Džiaze tik merginos“ (nežinau kodėl Rusijai tais laikais užkliuvo originalo pavadinimas „Some like it hot“) yra 1959 m. komedija su legendine Marilyn Monroe (rež. Billy Wilder).

Tai buvo antras šeštojo dešimtmečio filmas (pirmasis - „Breakfast at Tiffanys“ su Audrey Hepburn), kurį aš sugebėjau peržiūrėti per tą pačią dieną. Abiejų filmų pagrindinė mintis iš principo ta pati – seksuali mergina svajoja susitvarkyti savo gyvenimą susirasdama turtingą vyrą. Kita vertus – čia gal ne šių filmų, o šeštojo dešimtmečio bruožas.

Du vargstantys muzikantai bėga nuo mafijos ir apsnigtos Čikagos, prisijungdami prie merginų džiazo grupės keliaujančios į šiltą Majamį. Aišku prieš tai patys persirengę merginomis. Vienas iš jų - Joe įsimyli grupės dainininkę Sugar (vaid. Marilyn Monroe), o kitas – Jerry krenta į akį vietiniam turtuoliui iš Majamio. Filme komiškas situacijas kuria sausasis įstatymas, pastovus persirenginėjimas iš vienos lyties į kitą bei herojus kankinantis pinigų trūkumas bei meilė.

Netikėjau, kad galima sukurti tokį juokingą filmą. Čia tau ne „White chicks“ (2004) žiūrėti. Šiek tiek trikdė tai, kad žiūrėjau rusiškai dubliuotą versiją. Nepaisant to, tai pati juokingiausia komediją kokią kada nors žiūrėjau.

Tuo pačiu šiandien padariau ir kitą išvadą - tamsiaplaukė Audrey man yra žymiai seksualesnė nei šviesiaplaukė bei šiek tiek kvailokos išraiškos Marilyn. Bet čia jau skonio reikalas.

Breakfast at Tiffany’s – 1961 m. romantinė komedija / drama su Audrey Hepburn (rež. Blake Edwards).

Audrey Hepburn vaidinama Holly yra kažkuo panaši į šiuolaikinę Paris Hilton tik be pinigų. Ji žino, kad turtingi vyrai yra gerai, vakarėliai - smagu, papuošalų (ypač iš Tiffany‘s) blizgėjimas ramina, o pergyventi dėl mažyčių gyvenimo smulkmenų visada galima vėliau. Jos gyvenimo tikslas yra susirasti vyrą – vieną iš jos mintinai išmokto „turtingiausių Amerikos vyrų jaunesnių nei 50” sąrašo. Holly susipažįsta su nauju savo kaimynu Paul (George Peppard), su kuriuo ji ima pažinti kitas vertybes.

Ramus ir mielas filmas, iš kurio galima išmokti džiaugtis gyvenimo smulkmenomis, daryti tai ko niekada nedarei bei šiek tiek sumažinti materialinių vertybių svarbą. Nežinau kaip ten buvo 60-tųjų Niujorke, bet šį spaudimą aš dabar jaučiu pastoviai. Dar visą filmą groja ta pati muzikinė tema (Henry Mancini), kurią aš tikrai kažkur girdėjau.

Filmas idealiai tinka žiūrėti iš ryto, sėdint su pižamomis dviese ir valgant bandeles. O po filmo galima eiti pasivaikščioti ir mėgautis gyvenimu.

Prestižas – 2006 m. “Memento” (2000) režisieriaus Christopher Nolan drama su mokslinės fantastikos elementais.

Du fokusininkai kovoja dėl publikos meilės kurdami ir tobulindami triukus. Jie žino, kad tikras fokusininkas turi būti absoliučiai pasiaukojęs savo profesijai. Todėl dėl savo garbės ir paiko noro nugalėti priešininką jie pasiruošę paaukoti viską. Tai ne konkurencinio variklio stumiamas tobulėjimas – tai dviejų asmenybių gyvenimo kova. O gyvenimas šią kovą pralaimėjus jiems yra bevertis.

Ilgesnis nei dviejų valandų filmas prikausto prie kėdės dėl iš anksto sunkiai nuspėjamų siužeto posūkių ir geros vaidybos. Nesinori nei žiovauti, nei žiūrėti į laikrodį. Bet kažko šiame filme trūksta. Prasmės. Filmas neturi moralo arba jausmo, kurį jis palieka žiūrovui. Arba bent jau aš jų neradau. Filmas rodo du herojus, kurių kova yra tokia beprasmiška ir kvaila, tad jeigu ne fokusai – pati kova nebūtų netgi įdomi.

Aš turiu kolegą, kuris yra panašus į šį filmą. Jis gali šnekėti nesustodamas ir jo mintys nėra kvailos. Bet kalba jis tik dėl to, kad jam patinka girdėti savo balsą. Jis neturi kito tikslo ką nors pasakyti, todėl kiekvieną kartą baigdamas savo 20 minučių kalbą kurios niekas neprašė jis supranta, kad negali padaryti jos santraukos. Todėl jo kalba visada baigiasi nejaukia tyla ir į kalbėtoją įremtais bukais žvilgsniais su klausimu „ir tu tuo norėjai pasakyti.. ką?“

Toks yra ir šis filmas. „Memento“ buvo geriau.

Kainų augimas yra neišvengiamas, ypač sparčiai augančiose šalyse kaip Lietuva. Ir tai yra gerai. Aš didėjančių kainų nemėgstu, bet tokia yra ekonominė realybė. Ko aš negaliu pakęsti, tai kai kainos yra didinamos ne padidinant skaičių ant kainos etiketės, o sumažinant produkto (porcijos) dydį.

Ši kainodaros strategija žeidžia mane asmeniškai. Aš niekaip negaliu nustoti galvojęs apie tai, kaip kokio nors produkto rinkodaros skyrius ilgai mąstęs nusprendžia, kad žmonės yra kvaili, tad jie nepastebės jeigu pieno pakelis vietoj vieno litro taps 0.9 litro. Arba, šokoladu glaistytas varškės sūrelis susitrauks 5 gramais?

Tai taip pat nervina, nes reikia keisti vartojimo įpročius. Jeigu 0.33 litro Coca-Cola buteliukas man visada numalšindavo troškulį – ką daryti jeigu tas pats gėrimas dabar pilstomas į 0.25 litro buteliukus? Pirkti du ar likti šiek tiek ištroškusiam? Šnekant apie kolos gėrimus – 0.25 pasirodo nėra riba. Mačiau, kad Pepsi dabar pardavinėjama 0.2 litro buteliukuose. Aš jau galėčiau trenkti į veidą bet kam, kas bare man pasakytų: „Čia tavo Pepsi? Duok man gurkšnį.“

Deja, žmonės perka (!) Actimel jogurto gėrimą, kuris supakuotas po gurkšnį (gal kokie 50 ml?). O tai reiškia, kad net ir 200 ml Pepsi buteliukas nebus riba.

Ed Wood (1994) – kino genijaus Tim Burton režisuota biografinė komedija / drama apie režisierių Edward D. Wood, Jr. kuris 80-aisiais buvo pripažintas blogiausiu visų laikų režisieriumi.

Ed Wood yra vienas iš tų užsispyrusių ir į tikslą orientuotų žmonių, kurie pasiektų labai daug jeigu tik turėtų bet kiek talento ir jų tikslas būtų teisingas. Ed Wood pomėgis persirenginėti moteriškais drabužiais (ypač Angoros vilnos megztiniais), susižavėjimas ir draugystė su tuo metu jau nusenusia Drakulą vaidinusią kino žvaigžde Bela Lugosi, bei „sugebėjimas“ šias dvi temas įpinti į filmo siužetą (kartu įmaišant ir ateivių temą) atsispindi jo darbuose „Glen or Glenda“ (1953), „Bride of the monster“ (1955), „Plan 9 from outer space“ (1959).

Juodai baltas filmas ir puiki Johnny Depp vaidybai įtaigiai perteikia nesėkmingo režisieriaus asmeninį gyvenimą ir kūrybą. Peržiūrėjęs šį filmą negaliu pamiršti kažkada girdėto posakis – „you can only succeed in obsession“. Šis filmas, tai komiška iliustracija sugriaunanti šį posakį.

Kiti režisieriaus Tim Burton filmai kuriuos verta pažiūrėti:
- Corpse bride (2005)
- Charly and the chocolate factory (2005)
- Big fish (2003)

Go (1999; režisierius Doug Liman) yra komedijos, veiksmo ir kriminalinio filmo mišinys.

Filmas prasideda naktį, po to kai dvi prekybos centre dirbančios merginos įsivelia į sandorį narkotikais, po kurio pasipila virtinė kitų nuotykių. Istorija pasakojama iš trijų veikėjų perspektyvos. Nepaisant to pasikartojimų nėra tiek daug kiek galima tikėtis nes trys istorijos yra ganėtinai atskiros, nors jos ir prasideda iš to paties taško.

Stilius primena Snatch (2000) – veiksmas vystosi greitai, pasisuka daug kartu netikėta kryptimi, kartais (!) būna netgi juokinga. Labai tinka penktadienio vakarui prie užkandžių ir alaus. Bet ne daugiau.

Tango pamoka (1997) – režisierės Sally Potter romatinė drama, kurios pagrindinė ašis yra tango šokis.

Pagal savo turinį filmas primena porno filmų struktūrą – atskiri elementai, dėl kurių žiūrovas ir turėtų žiūrėti šį filmą (tango šokiai) dirbtinai suklijuojami į siužetinę liniją, kuri geriausiu atveju abejotina, o blogiausiu – tiesiog smirdi nenatūralumu. Režisierė Sally Potter filme vaidina save. Ji rodo kaip ji rašo detektyvinį filmą, mokinasi šokti tango, įsimyli tango mokytoją bei sugalvoja kurti kitą filmą apie tango. Beje, filmo gale režisierė dar ir dainuoja. Man rodos ji tiesiog norėjo įsiamžinti save bet kokia kaina.

Beveik visas filmas yra juodai baltas. Tai mano manymu bando pavaizduoti filmą kaip labiau meninį bei užmaskuoti režisierės (tuo metu 48 metų) ir jos meilės subjekto Pablo (gal kokie 30) didžiulį amžiaus skirtumą, kuris vis tiek labai jaučiasi. Ko gero šis skirtumas labiausiai ir trukdo įsijausti į romantiškąją filmo dalį.

Filmas yra vertas tiek, kiek verti atskiri tango šokio epizodai, minus laikas sugaištas žiūrint tai, kas užpildo tarpus tarp šokių.

Kiti režisierės filmai, kuriuos nebūtina žiūrėti:
- The man who cried (2000)

Riešutų duona - 1977 metų režisieriaus Arūno Žebriūno tragikomedija pastatyta pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo apysaką.

Du Lietuvos kaimo kaimynai (Šatai ir Kaminskai) žiūri vienas į kitą įtariai tikru lietuvišku kaimyno-nemeilės žvilgsniu. Jų vaikai (Andrius ir Liuka) šios savybės neturi – jie bendrauja ir įsimyli. Vaikų širdys yra atviros jausmams. Filmo veiksmo ašis – Andriaus širdyje nuo vaikystės įsismelkęs kaltės jausmas dėl jo tėvo Kaminskams parduotos karvės, kuri po sandėrio greitai pastimpa.

Filmo dvasia neturi nieko bendro su lietuvių tautos rimtumu, konservatyvumu ir polinkiu į depresiją. Dramos pobūdį turinčios gyvenimo temos (nesantuokiniai vaikai, neištikimybė, mirtis) vaizduojamos linksmai, kartais net siurelistiškai (šį vaidmenį atlieka epizodiškai pasirodantis lakūnas). Prieš veikėjus einantis pučiamųjų ansamblis bei kelią pastoviai kertantys naminiai paukščiai nejučiomis priverčia asocijuoti šį filmą su Bosnijos ir Hercogovinos kino genijaus Emiro Kusturicos darbais.

Dedu didžiulį pliusą už sarkazmą. Šis filmas galėtų būti vienas iš geriausių lietuviškos kino komedijos pavyzdžių.

Kiti rekomenduojami režisieriaus filmai:
- Velnio nuotaka (1975) – miuziklas pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“.