neBLOGAS

Šiandien el. paštu gavau draugų draugų draugams persiunčiamą darbo pasiūlymą. Siūlo projekto vadovo poziciją vienoje su reklamos kūrimu susijusioje firmoje. Nesvarbu kokioje – jūs ten dirbti tikrai nenorėsit. Žemiau – skelbimo dalis, kuri sako ką įmonė siūlo.

Mes Jums siūlome:
- Įdomų darbą šaunioje jaunų žmonių komandoje.
- Geras darbo sąlygas – greitą kompiuterį, erdvią darbo vietą.
- Darbą su pažangiomis technologijomis ir novatoriškais sprendimais.
- Pastovų atlyginimą.
- Laisvus vakarus ir savaitgalius. ;)

Aš nesuvokiu ką galvoja žmonės, kurie rašo šią skelbimo dalį. Ar ką nors iš viso galvoja? Ir taip ne tik šiame skelbime. Beveik visi darbo skelbimai turi „mes Jums siūlome“ dalį, kurią kaip taisyklė sudaro tekstas, kuris nieko realaus ir apčiuopiamo nežada.

Šių nesąmonių kūrimo strategijos būna dvi: žadėti tai, kas ištiko yra neišmatuojama (įdomus darbas šaunioje kompanijoje) arba tai kas ir taip turėtų būti savaime suvokiama. Su pastarąją strategija čia perlenkta stipriai: gausite veikiantį kompiuterį, erdvią darbo vietą, pastovų atlyginimą ir laisvus vakarus. O kas dėl darbo su pažangiomis technologijomis – tai čia ko gero tas pats anksčiau minėtas greitas kompiuteris.

Čia kaip paslėptas anti-IQ testas. Jeigu jūs kreipiatės į tokią firmą dėl darbo – jūs esat absoliutus nevykėlis, kuris leidžia tyčiotis iš savęs. Didžiulėje masėje idiotiškų skelbimų man tekę matyti tik keletą kurie pagalvoja apie skaitytoją ir jo interesus. Vienas skelbimas buvo trumpas ir aiškus: „finansų direktorius gamybinėje įmonėje Kaune. 10 000 Lt atlyginimas“. Kitas skelbimas buvo dar paprastesnis – jis tiesiog neturėjo „mes siūlome dalies“. Tai aišku ne pats geriausias sprendimas, bet bent jau palieką viltį.

Ar matėte kada automobilį, kurį reklamuotų abstrakčiomis frazėmis „daug arklio jėgų“, „greitai įsibėgėja“, „valgo nedaug degalų“, „protinga kaina“. Arba dar geriau - “turi vairą”, “mikštos sėdynės”. Kodėl ne? Visiems automobilių pirkėjams ir pardavėjams yra savaime aišku, jog egzistuoja kriterijai pagal kuriuos žmonės perka automobilius. O šie kriterijai turi būti konkretūs ir palyginami.

Kodėl tai nėra aišku darbdaviams? Gal jie kada nors matė žmogų, kuris svajoja gauti darbą su greitu kompiuteriu? Ir po to nereikia aiškinti, kad specialistai išvažiuoja dirbti į užsienį. Galiu garantuoti – jie ten važiuoja ne dėl erdvesnių patalpų.

My fair lady – 1964 m. G. Cukor režisuota romantinė komedija / miuziklas su Audrey Hepburn pagrindiniame vaidmenyje.

Fonetikos profesorius susilažina su kolega, kad gėles pardavinėjančią merginą Elizą (vaid. A. Hepburn) per šešis mėnesius išmokins taip taisyklingai kalbėti, kad jos neis atskirti nuo aukštuomenės damos. Dar viena pelenės istorija, tik šį kartą ir su pamoralizavimais apie žmogaus prigimtį po to, kai Eliza tampa dama.

Tai visiška klasika, turinti savo senoviško filmo žavesį, muzikinius numerius (keletą iš jų visai neblogai pajuokiantys moteriškąją lytį), Audrey vaidybą, šiek tiek per daug kostiumų, ir subtilų humoro bei romantikos pojūtį.

Deja, visa tai išdėliota trijų valandų trukmės filme, todėl įspūdis nėra toks stiprus. Tinka žiūrėti jeigu sirguliuojate namie ir negalite veikti nieko geresnio.

Little Miss Sunshine (2006 m; rež.: J. Dayton ir V. Faris) – alternatyvi amerikietiška komedija, kažkuo primenanti Balkanų regiono juodosios komedijos žanrą.

Absoliučiai disfunkcionali amerikiečių šeima važiuoja per šalį senu VW autobusiuku, kad jų dukra Olive galėtų dalyvauti Mažosios mis konkurse. Bet filmas aišku ne apie tai. Jo pagrindas yra įvairiaspalviai (gal kiek paryškintomis spalvomis) veikėjai. Gyvenimo sėkmės konsultavimu užsiimantis bei finansinių problemų nestokojantis tėvas. Mis Amerika svajojanti tapti šiek tiek stamboka akiniuota 10-metė duktė. Gotiškai nihilistiškuose paauglystės išgyvenimuose paskendęs sūnus, svajojantis tapti karo lakūnu ir davęs sau įžadą neištarti nei žodžio iki tol. Kokainą uostantis, porno besidomintis ir žodžių į vatą nevyniojantis senelis. Buvęs žymiausias Amerikos akademikas, nelaimingai įsimylėjęs savo studentą ir bandęs nusižudyti dėdė.

Tai nuostabus visuomeninės autoironijos pavyzdys, kur šaipomasi iš stereotipų, vaikų auklėjimo, požiūrio į gyvenimą, o labiausiai aišku – grožio kulto. Svarbiausia, kad veikėjai filme nėra pavaizduoti taip, kad jų gailėtumeis. Visi veikėjai yra asmenybės, todėl juoktis iš jų yra ne tas pats, kas juoktis iš Amerikietiško pyrago ar Minedo. Filmas nesibaigia ekstremaliomis asmenybėmis, uždarytomis ribotoje erdvėje. Čia kino kūrėjų pastangas atspindi kruopščiai parinkti vaizdai, spalvos ir kontrastai. Tiksliai pragaro žemėje – šiuolaikinės šeimos – nuotaiką formuoja ir muzikinis takelis.

Jeigu kartais norisi rėkti „popsas užkniso juodai“, pažiūrėti į save ir kitus iš šono ryškiomis spalvomis, tyčiotis iš visko ir visų – čia jūsų filmas. Pažiūrėkite jį.

Iš pirmo žvilgsnio aš buvau vienodai skeptiškas dėl šio filmo, kaip ir Pravda žurnalas, įtraukęs jį į skiltį „Šį mėnesį mes nežiūrėsime“. Bet buvo Valentino diena, o aš alternatyvių veiksmų plano neturėjau.

Laimės beieškant (ang. The Pursuit of Happyness) yra tikrais Chris Gardner gyvenimo įvykiais, kūrybiškai perstumdytais laike, paremta biografinė drama (2006 m.; rež. Gabriele Muccino).

Veiksmo ašis skamba taip banaliai kaip tik įmanoma – Chris (akt. Will Smith) yra paprastas žmogus, vos suduriantis galą su galu pardavinėdamas keistus medicininius aparatus. Vieną dieną jis užsimano tapti akcijų brokeriu ir pradeda savo ilgą bei sunkią kelionę į svajonių darbą, kuris vėliau jam atneš milijonus. Tuo metu jį palieka žmona, o Chris tampa benamis, besišlaistantis kartu su sūnumi (akt. Jaden Smith) San Francisko gatvėmis. Pelenės istorija, trumpiau tariant.

Mano asmeninėje skalėje tokie filmai dedami į lentyną „mielas“. Tai istorija apie asmeninį pasiryžimą keistis, tikslų siekimą ir dvasios stiprybę. Jeigu tu turi savo gyvenimo tikslą – ar tu padarysi viską kas tavo jėgose, kad jį pasiektum? Istorija pasakojama paprastai, bet nuoširdžiai. O jeigu jam leidi - šis nuoširdumas pavergia.

Po filmo nusipirkau Rubiko kubiką.

Vakar pažiūrėjau Pano labirintą (2006 m. rež. Guillermo del Toro). Turėjo būti fantastinė drama, filmo platintojų kažkodėl lyginama su Žiedų valdovu. Prieš dėstant ką aš iš tikro galvoju apie filmą – turiu deklaruoti, kad aš nemačiau nei vienos iš keturių Pjūklas dalių, nežiūriu kriminalinių žinių per Lietuvos televizijas ir negaliu iki galo suvokti to, ką jaučia šių žanrų fanai.

Filmas susideda iš dviejų veiksmo linijų. Vienas trečdalis filmo (laiko prasme) yra skirtas Ofelijai – 12 metų mergaitei, kurios mama nėščia ir negaluoja, tėvas žuvęs kare, o patėvis – visai nemielas fašistas (Kapitonas Vidalis). Ofelija yra prisiskaičiusi pasakų ir klaidžioja po savo fantazijų pasaulį atlikdama mistiškų veikėjų jai pavestas (tris) užduotis. Iš šios dalies atskiro filmo nepadarytum, bet vaiko sukurtas pasaulis bent jau savotiškai baugus, gražus ir įdomus.

Antra filmo linija (du trečdaliai laiko) jokiame lygyje nesisieja su pirmąja. Čia kapitonas Vidalis yra anksčiau minėtas nemielas fašistų būrio vadas, kuris kovoja su miške pasislėpusiais partizanais. Kad ši veiksmo linija nebūtų ypač nuobodi – čia karts nuo karto įterpiama atvira scena, kurioje nupjaunama kokia nors kūno dalis. Arba peiliu išpjaunamas žandas. Po to jis susiuvamas. Kankinamas pagautas partizanas. Buteliu į kaukole įdaužoma nosis. Kankinimų žanro mėgėjai čia turėtų iš ko rinktis. Bet tai, kad Malaizija dėl žiaurumo šitą filmą uždraudė manęs nestebina.

Štai tokios dvi dalys yra sulipintos į vieną. Jokiu būdu negalėčiau sakyti, kad tai blogas filmas. Aš tik abejoju sprendimu sujungti atskirą fantasy žanro istoriją su fašistiniais kankinimais tame pačiame filme. Manau žmonės, kurie įsijungia žinias, kad pažiūrėtų vaizdo reportažą kaip pagautam belaisviui Čečėnai nupjauna galvą su manim nesutiks. Nors tada abejoju ar jiems patiko Ofelijos dalis.

Mano supratimas yra toks. Filme galima sukurti nuotaiką sunkiuoju būdu ir lengvuoju būdu. Pirmasis reikalauja daug darbo renkant vaizdus, muziką, apšvietimą, kuriant dialogus ir galų gale vaidinant. Antrasis būdas sutaupo laiką ir pastangas parodant kieno nors sumaitotą kūną, jeigu tai drama. Arba priklijuojant herojaus ranką klijais prie jo paties pifo jeigu tai Amerikietiškas pyragas.

Šiandieną paskyriau A. Tarkovsky filmų, kuriuos iki galo nesupratau pažiūrėjęs pirmą kartą, peržiūrėjimui dar kartą. Spėju tai galėtų būti visai sveika praktika su visais šio Rusijos režisieriaus filmais. Dauguma jų man per daug komplikuoti, kad aš jausčiausi nepasimetęs pažiūrėjęs pirmą kartą.

Zerkalo (1975) iš pirmo karto aš tiesiog nesupratau. Tuo tarpu Stalker - 1979 m. mokslinės fantastikos žanrui priskirtą filmą nusprendžiau dar kartą pažiūrėti kaip filosofinis kūrinį, o ne sovietinę X-Files versiją.

Stalkeris – gabumais apdovanotas žmogus, padedantis viltį praradusiems žmonėms. Jis veda rašytoją ir mokslininką į Zoną – griežtai saugomą ir pavojų kupiną teritoriją, kur prieš dvidešimt metų nukrito meteoritas. Šioje Zonoje yra Kambarys, kuriame išsipildo slapčiausi žmogaus troškimai.

Nors sukuriama įtampa nenusileidžia X-Files ar panašiems filmams, nemanau, kad tai yra filmo tikslas. Čia akistaton pastatoma Viltis, Tikėjimas vilties išsipildymu ir Baimė, kad viltis neišsipildys. Tai filmas apie religijos prasmę, aprengtas mokslinės fantastikos drabužiais. Buvau šiek tiek nustebęs, kad kaip Sovietinis filmas jis turi labai tiesiogines užuominas į Krikščionybę (tame tarpe citatą iš Biblijos). Ko gero net sistema Tarkovskiui šiek tiek leisdavo.

Nebūtinai bus pats lengviausias kąsnis, bet pažiūrėti gali būti verta. Ypač svarbūs yra negausūs dialogai, todėl subtitrai (ypač jeigu rusų nėra gimtoji kalba) pravers.

Zerkalo (ang. The Mirror) – 1975 m. Andrei Tarkovsky drama. Galbūt.

Sunkiai sergantis keturiasdešimtmetis vyras klaidžioja po savo gyvenimą, sąžinę ir šalies istoriją. Prisiminimai čia susipynę ir tikslingai išbarstyti laike. Ligonio (Aleksėjus) motiną ir žmoną vaidina ta pati aktorė (M. Terekhova). Aleiksėjaus vaikystėje, kaip ir paties Aleksėjaus sūnaus vaidmenį taip pat atlieka tas pats paauglys. Šis kūrybinis kino sprendimas prie linijinio istorijos dėstymo pripratusiam protui (o mes manau visi esame tokie) pirmą kartą žiūrint be proto erzina.

Ir iš tikro. Zerkalo yra dar labiau sofistikuotas filmas nei kiti, ir taip sofistikuoti, Tarkovskio kūriniai. Čia nevaizduojama jokia istorija. Nėra jokios intrigos. Tai žvilgsnis į savo gyvenimą mirštančio žmogaus akimis. Beviltiškas bandymas užmegzti dialogą su sąžine. Atskirų nuotrupų ir epizodų kratinys.

Tarkovsky yra vienas žymiausių Rusijos režisierių, bet jo filmai paprastumu tikrai nepasižymi. Tai privalu įvertinti iš anksto. Kita vertus, žiūrint filmą antrą kartą į jį įsijausti visai nesunku.

Hana Bi (ang. Fireworks) – Takeshi Kitano 1997 m. kriminalinė drama.

Nishi – paties Kitano vaidinamas detektyvas, kurio žmona serga leukemija, o jį pavadavęs kolega sužeidžiamas ir įkalinamas invalido vežimėlyje. Nishi išeina iš darbo, kad galėtų praleisti žmonai likusias gyvenimo dienas keliaudamas kartu su ja. Bet šią galimybę jam dar teks nusipirkti.

Filmo dvasia atspindi būdingiausius Rytų kultūros bruožus. Bent jau taip kaip aš juos suvokiu. Pirmiausiai tai budistinis džiaugsmas kiekviena akimirka, pabrėžiamas išlaikytais kadrais, fotografijų vertais vaizdais ir piešiniais. Prie to prisideda filmo veikėjų išorinė ramybė. Nishi išbandymai jo veide atsispindi ne daugiau negu lėlių, tradiciniame Japonų teatre, veiduose. Tu žinai kaip jis turėtų jaustis. Tu netgi jautiesi taip kaip jis turėtų jaustis. Bet jo veidas šių jausmų jokiu būdu neparodo. Paskutinis elementas – minimali gyvybės kaina. Su būdingu Kitano išradingumu, žmonės šiame filme žudomi ir žūsta per kelias sekundes. Ir visai nemažais kiekiais. Čia nėra Holivudo filmams būdingų pusę minutės laikomų nukreiptų ginklų, drebančių rankų, šauti-nešauti pamąstymų ir derybų. Bang bang ir gyvenimas tęsiasi toliau.

Japonų kalba „fireworks“ pažodžiui verčiasi kaip „fire flower“. Tai tiksliausiai atspindi filmo idėją – kombinaciją tarp gėrio ir blogio tiek gyvenime, tiek ir Kitano filmuose. Tai nėra mafijos filmas, kaip Brother (2000), bet nėra ir meilės iliustracija kaip Dolls (2002). Tai kažkas per vidurį. Jeigu jūsų organizmas Japonų filmus priima – šį pažiūrėti būtina dėl sukuriamo gilaus jausmo.

Bijojau eiti į šitą filmą. Labai bijojau. Tema pakankamai subtili ir jautri, kad iš jos galima būtų padaryti absoliutų liūdesį įvarantį filmą. Arba ne. Murderball (Gyvenimo žaidimas) – 2005 m. dokumentinis filmas (režisieriai Henry Alex Rubin ir Dana Adam Shapiro) apie regbį invalido vežimėliuose.

Veiksmo ašis – amžinų šios sporto šakos (vadinamos Murderball) konkurentų, Amerikos ir Kanados komandų pasiruošimas Parolimpinėms žaidynėms Atėnuose 2004 m. Visus šio sporto dalyvius dėl stuburo smegenų sužalojimų (dažniausiai per avarijas) yra ištikęs (dalinis) visų keturių galūnių paralyžius (ang. quadriplegia). Jie pasakoja apie juos ištikusias nelaimes, buitį, seksą, sportą ir požiūrį į gyvenimą.

Šių vyrų dvasinę stiprybė ir hip-hop‘inis filmo montažas prikausto prie ekrano. Jų veiksmai be abejo yra riboti, bet ne tiek kaip įsivaizduoja didžioji dauguma sužalojimų nepatyrusių žmonių. Ar jie gyvens pilnavertį gyvenimą po avarijos priklauso nuo jų požiūrio ir noro, o ne nuo to kiek veikiančių galūnių jiems liko.

Šis filmas turėtų būti privalomas visiems. Tai kaip tolerancijos ir gyvenimo džiaugsmo pamoka. Būtina žiūrėti visiems, kuriems atrodo, kad jiems nesiseka arba ko nors trūksta. Ar tikrai problemos kuriomis gyvename kasdien yra problemos?

Capote – 2005 m. Bennet Miller režisuota biografinė / kriminalinė drama apie Amerikos rašytoją Truman Capote (1924 – 1984). Be kitų knygų šis rašytojas yra parašęs Breakfast at Tiffany’s bei In Cold Blood.

Filme Capote (vaid. Philip Seymour Hoffman) renka medžiagą savo romanui In Cold Blood apie du žudikus, žiauriai nužudžiusius keturių asmenų šeimą Kanzase. Neilgai trunka, kad Capote pajustų artumą vienam iš žudikų – Perry Smith.

Labai įdomi filmo tema – tiek iš biografinės pusės, tiek ir bendrai. Rašytojai, kaip ir kiti menininkai, yra ir privalo būti jautrios sielos žmonės. Jų profesija reikalauja aptikti aplinkoje daugiau, nei mato paprasta akis. Prie šios savybės pridėjus Capote gėjiškai moterišką supratingumą ir panašius žudiko bei rašytojo vaikystės išgyvenimus – nesunku įsivaizduoti kaip tarpu jų atsiranda dvasinis ryšys, žymiai stipresnis nei dviejų kaubojų iš Kuproto kalno.

Capote (pabrėžiu – dvasinis!) suartėjimas su romano subjektu turi savo kainą. Pirmiausiai moralinis konfliktas tarp artumo ir moralinių vertybių skirtumo. Gal jie ir turėjo panašias problemas vaikystėje, bet pateisinti šaltakraujišką ir beprasmį keturių žmonių nužudymą nėra paprasta. Dar didesnis dvasinis konfliktas atsiranda supriešinus asmeninius ir profesinius rašytojo tikslus. Rašant knyga Capote reikia (ir norisi), kad mirties bausmė nuteistiesiems būtų įvykdyta kuo vėlia. Ją parašius, romanui idealiai tiktų sensacinga pabaiga – mirties bausmės įvykdymas.

Sunku patikėti, kad Hoffman, vaidinantis Capote, gali taip gerai atspindėti rašytojo išgyvenimus filme, kuriame išskyrus asmeninio lygio dvasinius konfliktus nėra jokio veiksmo. Už šį vaidmenį Hoffman gavo Oskaro apdovanojimą. Vienintelė detalė, kuri mane erzino kitu atveju nepriekaištingame filme – tai aukštas Capote balsas. Bet žodžių iš dainos neišmesi, ypač jeigu tai biografija.