neBLOGAS

The 400 Blows (pranc. Les Quatre cents coups) – 1959 m. režisieriaus F. Truffaut pirma iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos drama. Visiškai sugrioviau eiliškumą peržiūrėdamas šį filmą trečią, bet taip gal ir geriau. Jis man patiko mažiausiai

Antoine (Jean-Pierre Léaud) yra išdykęs 15 metų paauglys, kurio nelabai myli nei mama nei patėvis. Gal jie kartais ir stengiasi priartėti prie vidinio paauglio pasaulio, bet pastarojo pabėgimai iš pamokų, iš namų, vagystės arba kitos išdaigos atima iš jų paskutinį motyvacijos lašą bandyti vaiką auklėti. Disbalansuota šeima su paaugliu ir be meilės.

Juodai balta istorija apie nesuprastą paauglį be vietos. Nežinau kodėl, bet manęs neužkabino. Senesni filmai, kur jausmai ir įtampa perduodama subtiliau nei šiuolaikiniame kine, yra kartu žavūs ir nuobodūs. Žavūs, nes žinai, kad niekad iš arti (arba net iš viso) nepamatysi išprievartautos ir nužudytos merginos pasruvusios kraujuose, kas taip būdinga šiandieniniuose filmuose. Nuobodūs, nes vaizdinių priemonių naudojimo tabu didesnius reikalavimus kelia aktorių vaidybai ar režisieriaus meniniams sprendimams. Mintys gali būti vienodai gilios, bet perskaityti jas reikės žymiai daugiau dėmesio, pastangų ir fantazijos.

Jaunasis Jean-Pierre Léaud nesugebėjo pertekti savo vidinio pasaulio taip, kad apsnūdusį pirmadienio vakarą mane prikaustytų prie ekrano emociškai. Manau tai buvo ir mano problema. Žiūrėkit, kai galvoje nebus jokių kitų minčių ir visą dėmesį galėsit skirti filmui.

Man šiam kartui Truffaut užteks.