neBLOGAS

Hana Bi (ang. Fireworks) – Takeshi Kitano 1997 m. kriminalinė drama.

Nishi – paties Kitano vaidinamas detektyvas, kurio žmona serga leukemija, o jį pavadavęs kolega sužeidžiamas ir įkalinamas invalido vežimėlyje. Nishi išeina iš darbo, kad galėtų praleisti žmonai likusias gyvenimo dienas keliaudamas kartu su ja. Bet šią galimybę jam dar teks nusipirkti.

Filmo dvasia atspindi būdingiausius Rytų kultūros bruožus. Bent jau taip kaip aš juos suvokiu. Pirmiausiai tai budistinis džiaugsmas kiekviena akimirka, pabrėžiamas išlaikytais kadrais, fotografijų vertais vaizdais ir piešiniais. Prie to prisideda filmo veikėjų išorinė ramybė. Nishi išbandymai jo veide atsispindi ne daugiau negu lėlių, tradiciniame Japonų teatre, veiduose. Tu žinai kaip jis turėtų jaustis. Tu netgi jautiesi taip kaip jis turėtų jaustis. Bet jo veidas šių jausmų jokiu būdu neparodo. Paskutinis elementas – minimali gyvybės kaina. Su būdingu Kitano išradingumu, žmonės šiame filme žudomi ir žūsta per kelias sekundes. Ir visai nemažais kiekiais. Čia nėra Holivudo filmams būdingų pusę minutės laikomų nukreiptų ginklų, drebančių rankų, šauti-nešauti pamąstymų ir derybų. Bang bang ir gyvenimas tęsiasi toliau.

Japonų kalba „fireworks“ pažodžiui verčiasi kaip „fire flower“. Tai tiksliausiai atspindi filmo idėją – kombinaciją tarp gėrio ir blogio tiek gyvenime, tiek ir Kitano filmuose. Tai nėra mafijos filmas, kaip Brother (2000), bet nėra ir meilės iliustracija kaip Dolls (2002). Tai kažkas per vidurį. Jeigu jūsų organizmas Japonų filmus priima – šį pažiūrėti būtina dėl sukuriamo gilaus jausmo.