Stalker (1979)
Šiandieną paskyriau A. Tarkovsky filmų, kuriuos iki galo nesupratau pažiūrėjęs pirmą kartą, peržiūrėjimui dar kartą. Spėju tai galėtų būti visai sveika praktika su visais šio Rusijos režisieriaus filmais. Dauguma jų man per daug komplikuoti, kad aš jausčiausi nepasimetęs pažiūrėjęs pirmą kartą.
Zerkalo (1975) iš pirmo karto aš tiesiog nesupratau. Tuo tarpu Stalker - 1979 m. mokslinės fantastikos žanrui priskirtą filmą nusprendžiau dar kartą pažiūrėti kaip filosofinis kūrinį, o ne sovietinę X-Files versiją.
Stalkeris – gabumais apdovanotas žmogus, padedantis viltį praradusiems žmonėms. Jis veda rašytoją ir mokslininką į Zoną – griežtai saugomą ir pavojų kupiną teritoriją, kur prieš dvidešimt metų nukrito meteoritas. Šioje Zonoje yra Kambarys, kuriame išsipildo slapčiausi žmogaus troškimai.
Nors sukuriama įtampa nenusileidžia X-Files ar panašiems filmams, nemanau, kad tai yra filmo tikslas. Čia akistaton pastatoma Viltis, Tikėjimas vilties išsipildymu ir Baimė, kad viltis neišsipildys. Tai filmas apie religijos prasmę, aprengtas mokslinės fantastikos drabužiais. Buvau šiek tiek nustebęs, kad kaip Sovietinis filmas jis turi labai tiesiogines užuominas į Krikščionybę (tame tarpe citatą iš Biblijos). Ko gero net sistema Tarkovskiui šiek tiek leisdavo.
Nebūtinai bus pats lengviausias kąsnis, bet pažiūrėti gali būti verta. Ypač svarbūs yra negausūs dialogai, todėl subtitrai (ypač jeigu rusų nėra gimtoji kalba) pravers.
Ironiska, bet autoriai, kuriu kurinius tarkovskis “ekranizavo” ziurejo i jo kuryba gan skeptiskai, o uz soliari norejo ir primusti :))