neBLOGAS

The 400 Blows (pranc. Les Quatre cents coups) – 1959 m. režisieriaus F. Truffaut pirma iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos drama. Visiškai sugrioviau eiliškumą peržiūrėdamas šį filmą trečią, bet taip gal ir geriau. Jis man patiko mažiausiai

Antoine (Jean-Pierre Léaud) yra išdykęs 15 metų paauglys, kurio nelabai myli nei mama nei patėvis. Gal jie kartais ir stengiasi priartėti prie vidinio paauglio pasaulio, bet pastarojo pabėgimai iš pamokų, iš namų, vagystės arba kitos išdaigos atima iš jų paskutinį motyvacijos lašą bandyti vaiką auklėti. Disbalansuota šeima su paaugliu ir be meilės.

Juodai balta istorija apie nesuprastą paauglį be vietos. Nežinau kodėl, bet manęs neužkabino. Senesni filmai, kur jausmai ir įtampa perduodama subtiliau nei šiuolaikiniame kine, yra kartu žavūs ir nuobodūs. Žavūs, nes žinai, kad niekad iš arti (arba net iš viso) nepamatysi išprievartautos ir nužudytos merginos pasruvusios kraujuose, kas taip būdinga šiandieniniuose filmuose. Nuobodūs, nes vaizdinių priemonių naudojimo tabu didesnius reikalavimus kelia aktorių vaidybai ar režisieriaus meniniams sprendimams. Mintys gali būti vienodai gilios, bet perskaityti jas reikės žymiai daugiau dėmesio, pastangų ir fantazijos.

Jaunasis Jean-Pierre Léaud nesugebėjo pertekti savo vidinio pasaulio taip, kad apsnūdusį pirmadienio vakarą mane prikaustytų prie ekrano emociškai. Manau tai buvo ir mano problema. Žiūrėkit, kai galvoje nebus jokių kitų minčių ir visą dėmesį galėsit skirti filmui.

Man šiam kartui Truffaut užteks.

Charade (Šarada) – 1963 m. režisieriaus Stanley Donen kriminalinė / romantinė komedija su mano mėgstamiausia šio laikmečio aktorių pora Audrey Hepburn ir Cary Grant.

Reginą Lampert (Audrey Hepburn) po jos vyro, buvusio slaptojo agento (arba šnipo), žūties ima persekioti buvę jo kolegos. Jie įsitikinę, kad Regina žino kur jos vyras paslėpė pinigus – ketvirtį milijono dolerių.

Filmas pasižymi Alfred Hitchcock detektyviniu stiliumi ir ypač gerais dialogais. Panašu, kad ribotas filmavimo technikų ir specialiųjų efektų pasirinkimas to laikmečio kino kūrėjus vertė žymiai rimčiau dirbti kuriant siužetus bei dialogus.

Šis filmas nepasižymi išmintingu moralu ar gyvenimo tiesų atspindžiais, bet pramoginė šio filmo pusė yra nepriekaištinga. Taip pat verta žiūrėti North by Northwest (1959) su Cary Grant ir Breakfast at Tiffany‘s (1961) arba Roman Holiday (1953) su Audrey Hepburn.

Bed and board – 1970 m. režisieriaus F. Truffaut ketvirta iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos romantinė komedija / drama. Ir antra, kurią peržiūrėjau.

Antoine (Jean-Pierre Léaud) ir Christine (Claude Jade) yra ką tik susituokusi pora. Filmo pagrindinė mintis manau panaši į Frederic Beigbeder knygą „Meilė trunka trejus metus“. Bent jau pagal pavadinimą. Filme vaizduojami 3-4 herojų gyvenimo metai, kurių metu pora (arba greičiau Antoine) pereina visas meilės ciklo pakopas.

Fillmas man patiko labiau nei Stolen kisses (1968). Nors tai taip pat galėjo būti todėl, kad žiūrėdamas (man) pirmą šio režisieriaus filmą nežinojau ko tikėtis. Todėl tai ko tikėjaus nebuvo tai ką pamačiau. Šį kartą aš daugmaž žinojau ką pamatysiu ir galėjau mėgautis pačiu filmu. Nors yra ir objektyvių priežasčių kodėl šis filmas man patiko labiau. Veikėjai čia yra žymiai spalvingesnės asmenybės, negu tikėtumeis pamatyti kasdieniniame gyvenime. Vien ko verti Antoine Doinel darbai – gėlių dažymas ir žaislinių laivų uosto makete valdymas radijo bangomis. Man taip pat patiko, kad linijinis istorijos vystymas pačiame filmo gale sujungiamas į ciklą.

Tai nėra įmantri istorija su daug siužetinių posūkių, bet jos vaizdavimo būdas yra vertas pusantros valandos dėmesio. Taip pat tinka žiūrėti dviese.

Stolen kisses – 1968 m. prancūzų režisieriaus Francois Truffaut romantinė komedija / drama. Tai yra trečias iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos filmas. Ne pats geriausias atskaitos taškas pradėti domėtis režisieriaus kūryba, bet ką dabar padarysi.

Antoine (Jean-Pierre Léaud) išmetamas iš karinės tarnybos ir grįžta pas savo mylimąją Christine (Claude Jade). Filmo veiksmas – tai Antoine blaškymasis tarp skirtingu darboviečių ir moterų. Jeigu ne keistas vyriškis, pastoviai sekantis Christine – šiam filmui trūktų intrigos. Lengvas filmo nuobodumas yra natūralus – čia vaizduojamos temos buvo aktualios to meto žmonėms ir universalių tiesų (su kuriomis būtų lengva susitapatinti dabar) čia yra nedaug.

Filmo stilius yra savotiškai mielas ir savotiškai nuobodus. Truffaut filmai priklauso taip vadinamajai Prancūzijos kino Naujajai bangai, kurios esminis skirtumas nuo klasikinio Prancūzijos kino buvo tuometinių istorijos perteikimo ir filmavimo taisyklių laužymas. Man tai reiškia du dalykus: (1) klasikiniai filmai turėjo būti dar nuobodesni; (2) šis filmas yra pradžia to ką mes žiūrime ir kuo džiaugiamės šiandien (Coppolo, Polanski ar Scorsese darbai taip pat buvo įtakojami šio kino judėjimo).

Tinka žiūrėti, jeigu žinote ką nors apie 60-ųjų Prancūzijos socialinę istoriją arba norėtumėt pamatyti kaip vystėsi kinas. Galite išsivirti kavos. Klasika visgi.

Visi „Adventures of Antoine Doinel“ serijos filmai:
- The 400 blows (1959)
- Antoine and Collete (1962; trumpametražis)
- Stolen kisses (196
- Bed and board (1970)
- Love on the run (1979)