neBLOGAS

Geriausias filmas, kurį žiūrėjau per pastarąjį mėnesį. Geriausias todėl, kad negali likti jam abejingas. Donnie Darko (2001, rež.: Richard Kelly; mokslinė fantastika / drama) nejučiomis priverčia praleisti pusę dienos mąstant ar šis šizofreninis filmas iš tikro yra šedevras ar tik pigi manipuliacija žiūrovų jausmais, priverčianti juos manyti kad šis filmas yra šedevras. Kita vertus, koks skirtumas.

Milžiniškas triušis su kraupia kauke ant veido vidurnaktį golfo laukuose psichologinių bėdų turinčiam Donnie praneša, kad pasaulio pabaiga ateis po 28 dienų, 6 valandų, 42 minučių ir 12 sekundžių. O tuo metu ant Donnie kambario nukrenta milžiniško lėktuvo variklis. Ir tai yra tiktais labai gero ir daug žadančio filmo pradžia.

Visa kita yra ne ką blogiau – įtampos (bet ne siaubo) elementų kupini triušio pasirodymai, vedantys Donnie paslaptinu keliu, subalansuota mistika, sarkastiški dialogai, įtaigi J. Gyllenhaal (Donnie Darko) vaidyba ir nepriekaištingas muzikinis takelis. Gal tik determinizmą vaizduojantys spec. efektai šiek tiek pigūs gavosi.

Problemų aš kaip visada turėjau su filmo prasme. Mano supratimu – kraupus triušis anonsuojantis pasaulio pabaigą prie ekrano prikaustys bet ką. Bet tikroji filmo vertė atsiranda tik tada, kai simbolika turi gilesnę prasmę ir tikslą, nei tik gauti žiūrovo dėmesį. Todėl Matrica ir dominuoja tarp geriausių filmų.

Tik vėliau aš supratau, kodėl mane taip kankino simbolikos prasmes interpretavimo spragos. Daugiau paskaičius apie filmą paaiškėja, kad iš originalios filmo versijos, dėl finansinių ir laiko sumetimų, buvo ištrintos scenos (kurios beje yra įdėtos DVD kompaktuose bei „Director‘s cut“ filmo versijoje) paaiškinančios kodėl triušis yra triušis bei atskleidžiančios knygos „Philosophy of Time Travel“ turinį. O kažkur dar ir yra paaiškinta kas iš tikro yra vyras raudonu sportiniu kostiumu. Žodžiu viskas ko man trūko.

Jeigu kas matėte „Director‘s cut“ versiją – parašykite. Jeigu nematėte nei vienos – marš į artimiausią nuomos punktą. Ypač Deivid Lynch fanai.

Kartais atrodo, kad visi lemtį rodantys ženklai dėliojasi taip kaip norėtum. Bet, liaudies išmintis sako, kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Liaudies išmintis čia nepakeičiama. O man jau beveik norisi bėgti atgal. Kuo toliau nuo miško.

Įgyvendinti savo svajonę (sukurti pirmą savo gyvenime trumpą filmą) pradėjau dalyvaudamas prastai išreklamuotame MobilAXX konkurse (Tele2 remiama Pravda 1min alternatyva). Pirmam etapui užteko pateikti pusės puslapio scenarijaus idėją. Nedidelis dalyvių skaičius bei likimo pirštas lėmė, kad po mėnesio pasiruošimo darbų, kūrybinių kančių ir kokių 6 valandų absoliučios agonijos laukiant komisijos, kuriai reikėjo gyvai pristatinėti savo idėją, sprendimo.. nejučiomis tapau.. režisieriumi.

Nuo ausies iki ausies veide įsirėžė šypsena pasirašinėjant sutartį, kuria aš atidaviau visas turtines teises į savo Dar Nesukurtą Šedevrą. Ir už tai gavau šio konkurso etapo prizą – dailiai padarytą, stipriai per didelį Nokia N93i, su neblogu fotoaparatu, fiksuoto fokuso video kamera, keletu programinių klaidų ir ribota (tokiam agregatui) baterijos gyvybe. Juo reikės filmuoti. Bet aš nesiskundžiu. Dovanotas arklys šypsosi gražiausiai.

Tik ta mano šypsena, kurią anksčiau minėjau, jau blėsta. Iki termino liko dvi savaitės, o aš vis dar bandau sukomplektuoti reikiamus daiktus savajai poros minučių trukmės „2 fast 2 furious“ versijai. Šiandien mano tikslas – sukurti filmą, kuris nebūtų pats blogiausias. Vietų niekas neskelbs, bet aš tai pajusiu. O po to. Po to grįšiu prie ramaus filmų žiūrėjimo ir kritikavimo. Tai daryti milijoną kartų lengviau.