Done. And done.

Laisvės kvapas. Vakar baigėsi tas maratonas, kai vakarus leidžiu prie per-lėto kompiuterio montuodamas trumpametrąžį filmą, į kurio kūrimo spąstus aš buvau papuolęs. Buvo smagu tai padaryti kartą gyvenime. Antrą kartą greitu laiku to nedarysiu. Pagrindinis šio eksperimento atradimas – filmai yra skausminga komandinio meno forma.

Nepaisant to, kad komandinis darbas yra šių dienų verslo mantra – aš vis dar skeptiškas dėl jo naudos, o ypač kūrybiniuose (meno) procesuose. Kūryba man – kai užsidarai vienas tolimoje miško trobelėje ir rašai knygą. Tai yra tavo vizija, tavo rašiklis, tavo popierius. Net ir paprasčiausio filmuko kūrime atsiranda finansiniai apribojimai, vizijų kompromisai, kūrybinių sprendimų kompromisai, politikavimai, derybos, skirtingi individualūs dalyvaujančių žmonių poreikiai ir motyvacijos, skiriamas laikas. Greitai tai tampa nebe kūryba, o tiesiog projekto valdymas. Kita vertus – turiu pripažinti, kad geriausias idėjas sugalvojau ne aš. Man jas pasiūlė kiti.

Didžiąją dalį realybės apribojimų gali išspręsti biudžetas. Tai buvo antra mano problema. Antraip – kas iš to, kad scenarijuje parašyta jog tankas važiuoja pro karvių bandą. Kai tik pasieksi tą momentą kur šią viziją reikia realizuoti – tikrai imsi gailėtis, kad tavo scenarijus ne apie tai kaip Erkiulis Puaro painioja žmogžudystę mobiliuoju telefonu sėdėdamas užstrigęs vonios kambaryje.

Antras mano atradimas buvo, kad filmai yra montuojami. Tai pats vaikiškiausias ir daugiausiai pastangų pareikalavęs atradimas. Niekada į tai nekreipiau dėmesio, nes gero montavimo tikslas yra užmaskuoti montavimą. Todėl iki praeitos savaitės gyvenau iliuzija, kad tai kas nepastebima – yra lengva. Pasirodo pereiti nuo vienos scenos prie kitos, kad akis to nepastebėtų yra be proto sunku. Ir apie tai reikėjo galvoti filmuojant. O dar geriau – prieš tai. Išvada tokia – išskirtinis mano pirmojo gyvenime filmuko bruožas – įspūdis, kad jį padarė apsipūtęs bebras.