Archive for June, 2007

Aš, tu ir visi kiti (2005)

Prieš eidamas į filmą Aš, Tu ir Visi Kiti (2005; rež. 2005; ang. Me and You and Everyone We Know) pagal draugų pasakojimus tikėjausi kažko tarp Mažoji Miss (2006), Miego Mokslas (2006) ir Tigras ir Sniegas (2005). Iš principo yra blogai ko nors tikėtis prieš einant į kiną. Yra labai daug gerų filmų, kurių aš nemačiau, nes galvoju, kad jie bus blogi. Anyways.

Mano sakė, kad tai yra gražus filmas apie disfunkcionalius žmones ir meilę. Iš principo taip ir yra. Visi veikėjai yra trenkti. Išsiskyręs batų pardavėjas tėvas, kuris tiesiog yra nevykėlis, jo septynių metų jaunėlis sūnus, kuris turi visiškai trenktą seksualinę fantaziją, vyresnysis sunūs, kuriam dvi pauglės draugės nučiulpia, kad išsiaiškintų kuri tai daro geriau, kitas batų pardavėjas, kuris kabina tas dvi paugles, keista šiuolaikinė menininkė, vežiojanti senukus taksi, šiuolaikinio meno galerijos vadovė, kuri dalinasi savo fantazijomis internetu su batų pardavėjo jaunėliu sūnumi ,ir kaimynų dukra, kuri nepaisant to, kad yra vaikas, jau turi susikrovus savo kraitį. Filmo veiksmas – batų pardavėjas ir šiuolaikinė menininkė bando užmegzti romaną.

Filmas man paliko susimaišiusį skonį burnoje. Tai tikrai šaunus filmas, bet antrą kartą aš į jį neičiau. Net ir už dyką. Pirmiausiai aš nepasitikiu filmais, kur režisierė vaidina pagrindiniame vaidmenyje. Tai šiek tiek atleistina, jeigu tai vienas iš pirmųjų filmų ir ko gero tiesiog nėra kam vaidinti. Antra, filmo režisierė – moteris. Jokiu būdu nenorėčiau sakyti, kad moteris yra blogiau už vyra, bet kai liečiamos porų santykių ir įvairios seksualinės temos – vyrų ir moterų požiūriai gali stipriai skirtis. Ir manęs visiškai nestebina, jeigu aš negaliu suprasti moterų požiūrio. Trečia, man pasirodė šiek tiek nekūrybinga, kad visi filmo veikėjai turi vienokių ar kitokių seksualinių problemų. Tuo aspektu Mažoji Miss turėjo žymiai platesnį nuo proto nušokusių veikėjų spektrą.

Bendrai apie filmą nuomonės neturiu. Parašykit jeigu kas matėt šį filmą – ką manot jūs?

M. Antonioni: La Notte (1961), Il Deserto rosso (1964), Blow up (1966)

Pastaruoju metu mano meniu dominuoja daug darbo, nugaros skausmai, miego trūkumas ir italų režisierius Michelangelo Antonioni.

Peržiūrėjau tris 60-aisiai kurtus filmus. Jo kūriniai labai savotiški ir subtilūs. Tai neskubinamas lindimas po herojų oda, į smegenis, į jų vidinį pasaulį. Veikėjai dažniausiai pasiturintys piliečiai, kuriems nieko trūkti neturėtų; bet viduje jie tušti. Bendrai dominuojanti tema – žmonių tarpusavio atitolimas šiuolaikiniame (šiuo atveju - 60-tųjų) pasaulyje.

Net veikėjais juos vadinti nėra sąžininga. Tai greičiau filmų dalyviai, kurie gyvena savo įprastą gyvenimą prieš filmavimo kamerą. Antonioni rodo atskiras šių žmonių gyvenimo situacijas, taip po truputį supažindindamas su jų vidiniu pasauliu. Toks „įvedimas“ į herojaus pasaulį gali tęstis didžiąją filmo dalį, todėl kokiam nors „veiksmui“ čia iš principo vietos net ir nepalikta. Tam reikia būti pasiruošus, nes šiuolaikinei prie veiksmo pripratintai sąmone yra sunku susitaikyti su faktu, kad ekrane nieko nevyksta. Tačiau jeigu filmo liečiama tema yra asmeniškai aktuali – išlikti budriam tampa ne taip ir sunku.

La Notte (1961; liet. Naktis) – pora leidžia naktį prašmatniame „naujųjų italų“ vakarėlyje. Taip būtų galima apibūdinti filmo veiksmą. Iš tikro, tai artimų žmonių, per ilgą bendravimo laiką lėtai tolstančių vienas nuo kito paveikslas. Kadangi tai universali tema, įsijausti į šį filmą yra labai nesunku.

Il Deserto Rosso (1964; liet. Raudonoji dykuma). Šis filmas man buvo mažiausiai artimas, o gal aš tiesiog buvau labiausiai pavargęs jį žiūrėdamas. Čia dominuojanti tema – psichologinių problemų turinti, bet jas slepianti moteris, kuri negauna paguodos ir artimumo nei iš vyro, nei iš sūnaus. Nustebino viena filmo scena su ganėtinai aiškia užuomina į grupinį seksą.

Blow up (1966) – pirmas režisieriaus angliškas darbas. Populiarus fotografas mano, kad netyčia nufotografavo žmogžudystę. Tačiau neleiskit būti suklaidinti. Tai ne Film noir. Čia taip pat galioja Antonioni dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui, o ne detektyvinei filmo linijai. Žmogžudystės nuotraukos padaromos tik praėjus 2/3 filmo laiko, o ir jų prasmė yra visai kita. Šis filmas taip pat žymus dėl ganetinai (tam laikmečiui) atviros dviejų merginų plėšiančių viena nuo kitos drabužius erotinės scenos, kuri aš turiu pripažinti yra.. visai nebloga.

Beje, man rodos Antonioni vis dar gyvas – jam dabar 95 metai. Gajus senukas.