neBLOGAS

Pastaruoju metu mano meniu dominuoja daug darbo, nugaros skausmai, miego trūkumas ir italų režisierius Michelangelo Antonioni.

Peržiūrėjau tris 60-aisiai kurtus filmus. Jo kūriniai labai savotiški ir subtilūs. Tai neskubinamas lindimas po herojų oda, į smegenis, į jų vidinį pasaulį. Veikėjai dažniausiai pasiturintys piliečiai, kuriems nieko trūkti neturėtų; bet viduje jie tušti. Bendrai dominuojanti tema – žmonių tarpusavio atitolimas šiuolaikiniame (šiuo atveju - 60-tųjų) pasaulyje.

Net veikėjais juos vadinti nėra sąžininga. Tai greičiau filmų dalyviai, kurie gyvena savo įprastą gyvenimą prieš filmavimo kamerą. Antonioni rodo atskiras šių žmonių gyvenimo situacijas, taip po truputį supažindindamas su jų vidiniu pasauliu. Toks „įvedimas“ į herojaus pasaulį gali tęstis didžiąją filmo dalį, todėl kokiam nors „veiksmui“ čia iš principo vietos net ir nepalikta. Tam reikia būti pasiruošus, nes šiuolaikinei prie veiksmo pripratintai sąmone yra sunku susitaikyti su faktu, kad ekrane nieko nevyksta. Tačiau jeigu filmo liečiama tema yra asmeniškai aktuali – išlikti budriam tampa ne taip ir sunku.

La Notte (1961; liet. Naktis) – pora leidžia naktį prašmatniame „naujųjų italų“ vakarėlyje. Taip būtų galima apibūdinti filmo veiksmą. Iš tikro, tai artimų žmonių, per ilgą bendravimo laiką lėtai tolstančių vienas nuo kito paveikslas. Kadangi tai universali tema, įsijausti į šį filmą yra labai nesunku.

Il Deserto Rosso (1964; liet. Raudonoji dykuma). Šis filmas man buvo mažiausiai artimas, o gal aš tiesiog buvau labiausiai pavargęs jį žiūrėdamas. Čia dominuojanti tema – psichologinių problemų turinti, bet jas slepianti moteris, kuri negauna paguodos ir artimumo nei iš vyro, nei iš sūnaus. Nustebino viena filmo scena su ganėtinai aiškia užuomina į grupinį seksą.

Blow up (1966) – pirmas režisieriaus angliškas darbas. Populiarus fotografas mano, kad netyčia nufotografavo žmogžudystę. Tačiau neleiskit būti suklaidinti. Tai ne Film noir. Čia taip pat galioja Antonioni dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui, o ne detektyvinei filmo linijai. Žmogžudystės nuotraukos padaromos tik praėjus 2/3 filmo laiko, o ir jų prasmė yra visai kita. Šis filmas taip pat žymus dėl ganetinai (tam laikmečiui) atviros dviejų merginų plėšiančių viena nuo kitos drabužius erotinės scenos, kuri aš turiu pripažinti yra.. visai nebloga.

Beje, man rodos Antonioni vis dar gyvas – jam dabar 95 metai. Gajus senukas.