neBLOGAS

Prieš eidamas į filmą Aš, Tu ir Visi Kiti (2005; rež. 2005; ang. Me and You and Everyone We Know) pagal draugų pasakojimus tikėjausi kažko tarp Mažoji Miss (2006), Miego Mokslas (2006) ir Tigras ir Sniegas (2005). Iš principo yra blogai ko nors tikėtis prieš einant į kiną. Yra labai daug gerų filmų, kurių aš nemačiau, nes galvoju, kad jie bus blogi. Anyways.

Mano sakė, kad tai yra gražus filmas apie disfunkcionalius žmones ir meilę. Iš principo taip ir yra. Visi veikėjai yra trenkti. Išsiskyręs batų pardavėjas tėvas, kuris tiesiog yra nevykėlis, jo septynių metų jaunėlis sūnus, kuris turi visiškai trenktą seksualinę fantaziją, vyresnysis sunūs, kuriam dvi pauglės draugės nučiulpia, kad išsiaiškintų kuri tai daro geriau, kitas batų pardavėjas, kuris kabina tas dvi paugles, keista šiuolaikinė menininkė, vežiojanti senukus taksi, šiuolaikinio meno galerijos vadovė, kuri dalinasi savo fantazijomis internetu su batų pardavėjo jaunėliu sūnumi ,ir kaimynų dukra, kuri nepaisant to, kad yra vaikas, jau turi susikrovus savo kraitį. Filmo veiksmas – batų pardavėjas ir šiuolaikinė menininkė bando užmegzti romaną.

Filmas man paliko susimaišiusį skonį burnoje. Tai tikrai šaunus filmas, bet antrą kartą aš į jį neičiau. Net ir už dyką. Pirmiausiai aš nepasitikiu filmais, kur režisierė vaidina pagrindiniame vaidmenyje. Tai šiek tiek atleistina, jeigu tai vienas iš pirmųjų filmų ir ko gero tiesiog nėra kam vaidinti. Antra, filmo režisierė – moteris. Jokiu būdu nenorėčiau sakyti, kad moteris yra blogiau už vyra, bet kai liečiamos porų santykių ir įvairios seksualinės temos – vyrų ir moterų požiūriai gali stipriai skirtis. Ir manęs visiškai nestebina, jeigu aš negaliu suprasti moterų požiūrio. Trečia, man pasirodė šiek tiek nekūrybinga, kad visi filmo veikėjai turi vienokių ar kitokių seksualinių problemų. Tuo aspektu Mažoji Miss turėjo žymiai platesnį nuo proto nušokusių veikėjų spektrą.

Bendrai apie filmą nuomonės neturiu. Parašykit jeigu kas matėt šį filmą – ką manot jūs?

Pastaruoju metu mano meniu dominuoja daug darbo, nugaros skausmai, miego trūkumas ir italų režisierius Michelangelo Antonioni.

Peržiūrėjau tris 60-aisiai kurtus filmus. Jo kūriniai labai savotiški ir subtilūs. Tai neskubinamas lindimas po herojų oda, į smegenis, į jų vidinį pasaulį. Veikėjai dažniausiai pasiturintys piliečiai, kuriems nieko trūkti neturėtų; bet viduje jie tušti. Bendrai dominuojanti tema – žmonių tarpusavio atitolimas šiuolaikiniame (šiuo atveju - 60-tųjų) pasaulyje.

Net veikėjais juos vadinti nėra sąžininga. Tai greičiau filmų dalyviai, kurie gyvena savo įprastą gyvenimą prieš filmavimo kamerą. Antonioni rodo atskiras šių žmonių gyvenimo situacijas, taip po truputį supažindindamas su jų vidiniu pasauliu. Toks „įvedimas“ į herojaus pasaulį gali tęstis didžiąją filmo dalį, todėl kokiam nors „veiksmui“ čia iš principo vietos net ir nepalikta. Tam reikia būti pasiruošus, nes šiuolaikinei prie veiksmo pripratintai sąmone yra sunku susitaikyti su faktu, kad ekrane nieko nevyksta. Tačiau jeigu filmo liečiama tema yra asmeniškai aktuali – išlikti budriam tampa ne taip ir sunku.

La Notte (1961; liet. Naktis) – pora leidžia naktį prašmatniame „naujųjų italų“ vakarėlyje. Taip būtų galima apibūdinti filmo veiksmą. Iš tikro, tai artimų žmonių, per ilgą bendravimo laiką lėtai tolstančių vienas nuo kito paveikslas. Kadangi tai universali tema, įsijausti į šį filmą yra labai nesunku.

Il Deserto Rosso (1964; liet. Raudonoji dykuma). Šis filmas man buvo mažiausiai artimas, o gal aš tiesiog buvau labiausiai pavargęs jį žiūrėdamas. Čia dominuojanti tema – psichologinių problemų turinti, bet jas slepianti moteris, kuri negauna paguodos ir artimumo nei iš vyro, nei iš sūnaus. Nustebino viena filmo scena su ganėtinai aiškia užuomina į grupinį seksą.

Blow up (1966) – pirmas režisieriaus angliškas darbas. Populiarus fotografas mano, kad netyčia nufotografavo žmogžudystę. Tačiau neleiskit būti suklaidinti. Tai ne Film noir. Čia taip pat galioja Antonioni dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui, o ne detektyvinei filmo linijai. Žmogžudystės nuotraukos padaromos tik praėjus 2/3 filmo laiko, o ir jų prasmė yra visai kita. Šis filmas taip pat žymus dėl ganetinai (tam laikmečiui) atviros dviejų merginų plėšiančių viena nuo kitos drabužius erotinės scenos, kuri aš turiu pripažinti yra.. visai nebloga.

Beje, man rodos Antonioni vis dar gyvas – jam dabar 95 metai. Gajus senukas.

Tai filmas (rež. Alfonso Cuaron; mokslinės fantastikos trileris), kuris turi aukštą IMDb reitingą dėl man nesuprantamų priežasčių. Prieš žiūrint tokius filmus manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad netrukus be reikalo iššvaistysiu dvi savo gyvenimo valandas. Reikia pripažinti, kad pirmą pusvalandį aš net pagalvojau, kad būsiu suklydęs.

Filmą kūrėjai pradeda ganėtinai įtikinamai nupiešdami apokaliptinį ateities vaizdelį, kuris susideda iš dviejų pagrindinių problemų: 1) visas pasaulis, išskyrus Didžiąją Britaniją, tampa pragaru žemėje, todėl į Britaniją plūsta imigrantai, kuriuos britai laiko narvuose; 2) žemėje nebegimsta kūdikiai.

Filmo herojui tenka nemenka užduotis – sukilėlių partizanų prižiūrimą nėščią (!) juodaodę (!) nugabenti į mokslininkų, kuriems rūpi 2-oji pasaulio problema. Šią užduotį smarkiai apsunkina 1-oji pasaulio problema.

Šiame filme nėra sub-plot‘ų. Visą filmą herojus keliauja su neščia juodaode, visi kiti juos vejasi ir šaudosi tarpusavyje, o žiūrovas viską nuolankiai seka ir stebi. Šaudymosi dalis man buvo pati keisčiausia – momentais tiesiog neįmanoma suprasti kodėl sukilėliai, britai, imigrantai ir visi kiti pliekia vieni į kitus automatais. Nesuprantama, bet efektinga.

Žiūrėti be rimtos pateisinamos priežasties neverta.

Vakar nusipirkau nuostabų pirkinį – prie žurnalo „Naujoji Komunikacija“ prisegtą Mulholland Dr. (2001) filmo DVD. Visa tai – tik 8.99 Lt. Geriau pagalvojus – tai nuostabi kombinacija. Tu gauni viena iš geriausių David Lynch filmų ir dar žurnalą, kurį gali padėti po šviežiai išvirtos kavos puodeliu, kad pastarasis stalo nesugadintų.

Bet rimtai, kas nors dar skaito šį žurnalą? Tais laikais kai asmeniniai kompiuteriai veikė 120 MHz greičiu ir turėjo „turbo“ rėžimo jungiklį, kuris paspartindavo kompiuterį iki 133 MHz – šį žurnalą skaitydavau nuo pradžių iki pabaigos. Tai jis, pakaitom su „Kompiuterija“ atskleisdavo skaitmeninio pasaulio paslaptis. Dabar tai aštuonių (?) lapų lankstinukas sudarytas iš spaudos pranešimų santraukų, specializuotų blog‘ų vertimų ir dviejų (!) autorinių straipsnių, iš kurių vienas jums padės išsirinkti USB Flash atminties laikmeną (heellooooow!?) o kitas pasakoja apie Windows Vista pagrindus. Gal jie visi atostogauja?

Kitą kartą norėčiau ko nors iš Hitchcock‘o darbų. O žurnalo viršelis galėtų būti nuspalvintas nertos servetėlės raštais, kad interjero nedarkytų. Dėkoju.

Laisvės kvapas. Vakar baigėsi tas maratonas, kai vakarus leidžiu prie per-lėto kompiuterio montuodamas trumpametrąžį filmą, į kurio kūrimo spąstus aš buvau papuolęs. Buvo smagu tai padaryti kartą gyvenime. Antrą kartą greitu laiku to nedarysiu. Pagrindinis šio eksperimento atradimas – filmai yra skausminga komandinio meno forma.

Nepaisant to, kad komandinis darbas yra šių dienų verslo mantra - aš vis dar skeptiškas dėl jo naudos, o ypač kūrybiniuose (meno) procesuose. Kūryba man – kai užsidarai vienas tolimoje miško trobelėje ir rašai knygą. Tai yra tavo vizija, tavo rašiklis, tavo popierius. Net ir paprasčiausio filmuko kūrime atsiranda finansiniai apribojimai, vizijų kompromisai, kūrybinių sprendimų kompromisai, politikavimai, derybos, skirtingi individualūs dalyvaujančių žmonių poreikiai ir motyvacijos, skiriamas laikas. Greitai tai tampa nebe kūryba, o tiesiog projekto valdymas. Kita vertus – turiu pripažinti, kad geriausias idėjas sugalvojau ne aš. Man jas pasiūlė kiti.

Didžiąją dalį realybės apribojimų gali išspręsti biudžetas. Tai buvo antra mano problema. Antraip - kas iš to, kad scenarijuje parašyta jog tankas važiuoja pro karvių bandą. Kai tik pasieksi tą momentą kur šią viziją reikia realizuoti – tikrai imsi gailėtis, kad tavo scenarijus ne apie tai kaip Erkiulis Puaro painioja žmogžudystę mobiliuoju telefonu sėdėdamas užstrigęs vonios kambaryje.

Antras mano atradimas buvo, kad filmai yra montuojami. Tai pats vaikiškiausias ir daugiausiai pastangų pareikalavęs atradimas. Niekada į tai nekreipiau dėmesio, nes gero montavimo tikslas yra užmaskuoti montavimą. Todėl iki praeitos savaitės gyvenau iliuzija, kad tai kas nepastebima – yra lengva. Pasirodo pereiti nuo vienos scenos prie kitos, kad akis to nepastebėtų yra be proto sunku. Ir apie tai reikėjo galvoti filmuojant. O dar geriau – prieš tai. Išvada tokia - išskirtinis mano pirmojo gyvenime filmuko bruožas – įspūdis, kad jį padarė apsipūtęs bebras.

Geriausias filmas, kurį žiūrėjau per pastarąjį mėnesį. Geriausias todėl, kad negali likti jam abejingas. Donnie Darko (2001, rež.: Richard Kelly; mokslinė fantastika / drama) nejučiomis priverčia praleisti pusę dienos mąstant ar šis šizofreninis filmas iš tikro yra šedevras ar tik pigi manipuliacija žiūrovų jausmais, priverčianti juos manyti kad šis filmas yra šedevras. Kita vertus, koks skirtumas.

Milžiniškas triušis su kraupia kauke ant veido vidurnaktį golfo laukuose psichologinių bėdų turinčiam Donnie praneša, kad pasaulio pabaiga ateis po 28 dienų, 6 valandų, 42 minučių ir 12 sekundžių. O tuo metu ant Donnie kambario nukrenta milžiniško lėktuvo variklis. Ir tai yra tiktais labai gero ir daug žadančio filmo pradžia.

Visa kita yra ne ką blogiau – įtampos (bet ne siaubo) elementų kupini triušio pasirodymai, vedantys Donnie paslaptinu keliu, subalansuota mistika, sarkastiški dialogai, įtaigi J. Gyllenhaal (Donnie Darko) vaidyba ir nepriekaištingas muzikinis takelis. Gal tik determinizmą vaizduojantys spec. efektai šiek tiek pigūs gavosi.

Problemų aš kaip visada turėjau su filmo prasme. Mano supratimu – kraupus triušis anonsuojantis pasaulio pabaigą prie ekrano prikaustys bet ką. Bet tikroji filmo vertė atsiranda tik tada, kai simbolika turi gilesnę prasmę ir tikslą, nei tik gauti žiūrovo dėmesį. Todėl Matrica ir dominuoja tarp geriausių filmų.

Tik vėliau aš supratau, kodėl mane taip kankino simbolikos prasmes interpretavimo spragos. Daugiau paskaičius apie filmą paaiškėja, kad iš originalios filmo versijos, dėl finansinių ir laiko sumetimų, buvo ištrintos scenos (kurios beje yra įdėtos DVD kompaktuose bei „Director‘s cut“ filmo versijoje) paaiškinančios kodėl triušis yra triušis bei atskleidžiančios knygos „Philosophy of Time Travel“ turinį. O kažkur dar ir yra paaiškinta kas iš tikro yra vyras raudonu sportiniu kostiumu. Žodžiu viskas ko man trūko.

Jeigu kas matėte „Director‘s cut“ versiją – parašykite. Jeigu nematėte nei vienos – marš į artimiausią nuomos punktą. Ypač Deivid Lynch fanai.

Kartais atrodo, kad visi lemtį rodantys ženklai dėliojasi taip kaip norėtum. Bet, liaudies išmintis sako, kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Liaudies išmintis čia nepakeičiama. O man jau beveik norisi bėgti atgal. Kuo toliau nuo miško.

Įgyvendinti savo svajonę (sukurti pirmą savo gyvenime trumpą filmą) pradėjau dalyvaudamas prastai išreklamuotame MobilAXX konkurse (Tele2 remiama Pravda 1min alternatyva). Pirmam etapui užteko pateikti pusės puslapio scenarijaus idėją. Nedidelis dalyvių skaičius bei likimo pirštas lėmė, kad po mėnesio pasiruošimo darbų, kūrybinių kančių ir kokių 6 valandų absoliučios agonijos laukiant komisijos, kuriai reikėjo gyvai pristatinėti savo idėją, sprendimo.. nejučiomis tapau.. režisieriumi.

Nuo ausies iki ausies veide įsirėžė šypsena pasirašinėjant sutartį, kuria aš atidaviau visas turtines teises į savo Dar Nesukurtą Šedevrą. Ir už tai gavau šio konkurso etapo prizą – dailiai padarytą, stipriai per didelį Nokia N93i, su neblogu fotoaparatu, fiksuoto fokuso video kamera, keletu programinių klaidų ir ribota (tokiam agregatui) baterijos gyvybe. Juo reikės filmuoti. Bet aš nesiskundžiu. Dovanotas arklys šypsosi gražiausiai.

Tik ta mano šypsena, kurią anksčiau minėjau, jau blėsta. Iki termino liko dvi savaitės, o aš vis dar bandau sukomplektuoti reikiamus daiktus savajai poros minučių trukmės „2 fast 2 furious“ versijai. Šiandien mano tikslas – sukurti filmą, kuris nebūtų pats blogiausias. Vietų niekas neskelbs, bet aš tai pajusiu. O po to. Po to grįšiu prie ramaus filmų žiūrėjimo ir kritikavimo. Tai daryti milijoną kartų lengviau.

My fair lady – 1964 m. G. Cukor režisuota romantinė komedija / miuziklas su Audrey Hepburn pagrindiniame vaidmenyje.

Fonetikos profesorius susilažina su kolega, kad gėles pardavinėjančią merginą Elizą (vaid. A. Hepburn) per šešis mėnesius išmokins taip taisyklingai kalbėti, kad jos neis atskirti nuo aukštuomenės damos. Dar viena pelenės istorija, tik šį kartą ir su pamoralizavimais apie žmogaus prigimtį po to, kai Eliza tampa dama.

Tai visiška klasika, turinti savo senoviško filmo žavesį, muzikinius numerius (keletą iš jų visai neblogai pajuokiantys moteriškąją lytį), Audrey vaidybą, šiek tiek per daug kostiumų, ir subtilų humoro bei romantikos pojūtį.

Deja, visa tai išdėliota trijų valandų trukmės filme, todėl įspūdis nėra toks stiprus. Tinka žiūrėti jeigu sirguliuojate namie ir negalite veikti nieko geresnio.

Little Miss Sunshine (2006 m; rež.: J. Dayton ir V. Faris) – alternatyvi amerikietiška komedija, kažkuo primenanti Balkanų regiono juodosios komedijos žanrą.

Absoliučiai disfunkcionali amerikiečių šeima važiuoja per šalį senu VW autobusiuku, kad jų dukra Olive galėtų dalyvauti Mažosios mis konkurse. Bet filmas aišku ne apie tai. Jo pagrindas yra įvairiaspalviai (gal kiek paryškintomis spalvomis) veikėjai. Gyvenimo sėkmės konsultavimu užsiimantis bei finansinių problemų nestokojantis tėvas. Mis Amerika svajojanti tapti šiek tiek stamboka akiniuota 10-metė duktė. Gotiškai nihilistiškuose paauglystės išgyvenimuose paskendęs sūnus, svajojantis tapti karo lakūnu ir davęs sau įžadą neištarti nei žodžio iki tol. Kokainą uostantis, porno besidomintis ir žodžių į vatą nevyniojantis senelis. Buvęs žymiausias Amerikos akademikas, nelaimingai įsimylėjęs savo studentą ir bandęs nusižudyti dėdė.

Tai nuostabus visuomeninės autoironijos pavyzdys, kur šaipomasi iš stereotipų, vaikų auklėjimo, požiūrio į gyvenimą, o labiausiai aišku – grožio kulto. Svarbiausia, kad veikėjai filme nėra pavaizduoti taip, kad jų gailėtumeis. Visi veikėjai yra asmenybės, todėl juoktis iš jų yra ne tas pats, kas juoktis iš Amerikietiško pyrago ar Minedo. Filmas nesibaigia ekstremaliomis asmenybėmis, uždarytomis ribotoje erdvėje. Čia kino kūrėjų pastangas atspindi kruopščiai parinkti vaizdai, spalvos ir kontrastai. Tiksliai pragaro žemėje – šiuolaikinės šeimos – nuotaiką formuoja ir muzikinis takelis.

Jeigu kartais norisi rėkti „popsas užkniso juodai“, pažiūrėti į save ir kitus iš šono ryškiomis spalvomis, tyčiotis iš visko ir visų – čia jūsų filmas. Pažiūrėkite jį.

Iš pirmo žvilgsnio aš buvau vienodai skeptiškas dėl šio filmo, kaip ir Pravda žurnalas, įtraukęs jį į skiltį „Šį mėnesį mes nežiūrėsime“. Bet buvo Valentino diena, o aš alternatyvių veiksmų plano neturėjau.

Laimės beieškant (ang. The Pursuit of Happyness) yra tikrais Chris Gardner gyvenimo įvykiais, kūrybiškai perstumdytais laike, paremta biografinė drama (2006 m.; rež. Gabriele Muccino).

Veiksmo ašis skamba taip banaliai kaip tik įmanoma – Chris (akt. Will Smith) yra paprastas žmogus, vos suduriantis galą su galu pardavinėdamas keistus medicininius aparatus. Vieną dieną jis užsimano tapti akcijų brokeriu ir pradeda savo ilgą bei sunkią kelionę į svajonių darbą, kuris vėliau jam atneš milijonus. Tuo metu jį palieka žmona, o Chris tampa benamis, besišlaistantis kartu su sūnumi (akt. Jaden Smith) San Francisko gatvėmis. Pelenės istorija, trumpiau tariant.

Mano asmeninėje skalėje tokie filmai dedami į lentyną „mielas“. Tai istorija apie asmeninį pasiryžimą keistis, tikslų siekimą ir dvasios stiprybę. Jeigu tu turi savo gyvenimo tikslą – ar tu padarysi viską kas tavo jėgose, kad jį pasiektum? Istorija pasakojama paprastai, bet nuoširdžiai. O jeigu jam leidi - šis nuoširdumas pavergia.

Po filmo nusipirkau Rubiko kubiką.