neBLOGAS

Vakar pažiūrėjau Pano labirintą (2006 m. rež. Guillermo del Toro). Turėjo būti fantastinė drama, filmo platintojų kažkodėl lyginama su Žiedų valdovu. Prieš dėstant ką aš iš tikro galvoju apie filmą – turiu deklaruoti, kad aš nemačiau nei vienos iš keturių Pjūklas dalių, nežiūriu kriminalinių žinių per Lietuvos televizijas ir negaliu iki galo suvokti to, ką jaučia šių žanrų fanai.

Filmas susideda iš dviejų veiksmo linijų. Vienas trečdalis filmo (laiko prasme) yra skirtas Ofelijai – 12 metų mergaitei, kurios mama nėščia ir negaluoja, tėvas žuvęs kare, o patėvis – visai nemielas fašistas (Kapitonas Vidalis). Ofelija yra prisiskaičiusi pasakų ir klaidžioja po savo fantazijų pasaulį atlikdama mistiškų veikėjų jai pavestas (tris) užduotis. Iš šios dalies atskiro filmo nepadarytum, bet vaiko sukurtas pasaulis bent jau savotiškai baugus, gražus ir įdomus.

Antra filmo linija (du trečdaliai laiko) jokiame lygyje nesisieja su pirmąja. Čia kapitonas Vidalis yra anksčiau minėtas nemielas fašistų būrio vadas, kuris kovoja su miške pasislėpusiais partizanais. Kad ši veiksmo linija nebūtų ypač nuobodi – čia karts nuo karto įterpiama atvira scena, kurioje nupjaunama kokia nors kūno dalis. Arba peiliu išpjaunamas žandas. Po to jis susiuvamas. Kankinamas pagautas partizanas. Buteliu į kaukole įdaužoma nosis. Kankinimų žanro mėgėjai čia turėtų iš ko rinktis. Bet tai, kad Malaizija dėl žiaurumo šitą filmą uždraudė manęs nestebina.

Štai tokios dvi dalys yra sulipintos į vieną. Jokiu būdu negalėčiau sakyti, kad tai blogas filmas. Aš tik abejoju sprendimu sujungti atskirą fantasy žanro istoriją su fašistiniais kankinimais tame pačiame filme. Manau žmonės, kurie įsijungia žinias, kad pažiūrėtų vaizdo reportažą kaip pagautam belaisviui Čečėnai nupjauna galvą su manim nesutiks. Nors tada abejoju ar jiems patiko Ofelijos dalis.

Mano supratimas yra toks. Filme galima sukurti nuotaiką sunkiuoju būdu ir lengvuoju būdu. Pirmasis reikalauja daug darbo renkant vaizdus, muziką, apšvietimą, kuriant dialogus ir galų gale vaidinant. Antrasis būdas sutaupo laiką ir pastangas parodant kieno nors sumaitotą kūną, jeigu tai drama. Arba priklijuojant herojaus ranką klijais prie jo paties pifo jeigu tai Amerikietiškas pyragas.

Šiandieną paskyriau A. Tarkovsky filmų, kuriuos iki galo nesupratau pažiūrėjęs pirmą kartą, peržiūrėjimui dar kartą. Spėju tai galėtų būti visai sveika praktika su visais šio Rusijos režisieriaus filmais. Dauguma jų man per daug komplikuoti, kad aš jausčiausi nepasimetęs pažiūrėjęs pirmą kartą.

Zerkalo (1975) iš pirmo karto aš tiesiog nesupratau. Tuo tarpu Stalker - 1979 m. mokslinės fantastikos žanrui priskirtą filmą nusprendžiau dar kartą pažiūrėti kaip filosofinis kūrinį, o ne sovietinę X-Files versiją.

Stalkeris – gabumais apdovanotas žmogus, padedantis viltį praradusiems žmonėms. Jis veda rašytoją ir mokslininką į Zoną – griežtai saugomą ir pavojų kupiną teritoriją, kur prieš dvidešimt metų nukrito meteoritas. Šioje Zonoje yra Kambarys, kuriame išsipildo slapčiausi žmogaus troškimai.

Nors sukuriama įtampa nenusileidžia X-Files ar panašiems filmams, nemanau, kad tai yra filmo tikslas. Čia akistaton pastatoma Viltis, Tikėjimas vilties išsipildymu ir Baimė, kad viltis neišsipildys. Tai filmas apie religijos prasmę, aprengtas mokslinės fantastikos drabužiais. Buvau šiek tiek nustebęs, kad kaip Sovietinis filmas jis turi labai tiesiogines užuominas į Krikščionybę (tame tarpe citatą iš Biblijos). Ko gero net sistema Tarkovskiui šiek tiek leisdavo.

Nebūtinai bus pats lengviausias kąsnis, bet pažiūrėti gali būti verta. Ypač svarbūs yra negausūs dialogai, todėl subtitrai (ypač jeigu rusų nėra gimtoji kalba) pravers.

Zerkalo (ang. The Mirror) – 1975 m. Andrei Tarkovsky drama. Galbūt.

Sunkiai sergantis keturiasdešimtmetis vyras klaidžioja po savo gyvenimą, sąžinę ir šalies istoriją. Prisiminimai čia susipynę ir tikslingai išbarstyti laike. Ligonio (Aleksėjus) motiną ir žmoną vaidina ta pati aktorė (M. Terekhova). Aleiksėjaus vaikystėje, kaip ir paties Aleksėjaus sūnaus vaidmenį taip pat atlieka tas pats paauglys. Šis kūrybinis kino sprendimas prie linijinio istorijos dėstymo pripratusiam protui (o mes manau visi esame tokie) pirmą kartą žiūrint be proto erzina.

Ir iš tikro. Zerkalo yra dar labiau sofistikuotas filmas nei kiti, ir taip sofistikuoti, Tarkovskio kūriniai. Čia nevaizduojama jokia istorija. Nėra jokios intrigos. Tai žvilgsnis į savo gyvenimą mirštančio žmogaus akimis. Beviltiškas bandymas užmegzti dialogą su sąžine. Atskirų nuotrupų ir epizodų kratinys.

Tarkovsky yra vienas žymiausių Rusijos režisierių, bet jo filmai paprastumu tikrai nepasižymi. Tai privalu įvertinti iš anksto. Kita vertus, žiūrint filmą antrą kartą į jį įsijausti visai nesunku.

Hana Bi (ang. Fireworks) – Takeshi Kitano 1997 m. kriminalinė drama.

Nishi – paties Kitano vaidinamas detektyvas, kurio žmona serga leukemija, o jį pavadavęs kolega sužeidžiamas ir įkalinamas invalido vežimėlyje. Nishi išeina iš darbo, kad galėtų praleisti žmonai likusias gyvenimo dienas keliaudamas kartu su ja. Bet šią galimybę jam dar teks nusipirkti.

Filmo dvasia atspindi būdingiausius Rytų kultūros bruožus. Bent jau taip kaip aš juos suvokiu. Pirmiausiai tai budistinis džiaugsmas kiekviena akimirka, pabrėžiamas išlaikytais kadrais, fotografijų vertais vaizdais ir piešiniais. Prie to prisideda filmo veikėjų išorinė ramybė. Nishi išbandymai jo veide atsispindi ne daugiau negu lėlių, tradiciniame Japonų teatre, veiduose. Tu žinai kaip jis turėtų jaustis. Tu netgi jautiesi taip kaip jis turėtų jaustis. Bet jo veidas šių jausmų jokiu būdu neparodo. Paskutinis elementas – minimali gyvybės kaina. Su būdingu Kitano išradingumu, žmonės šiame filme žudomi ir žūsta per kelias sekundes. Ir visai nemažais kiekiais. Čia nėra Holivudo filmams būdingų pusę minutės laikomų nukreiptų ginklų, drebančių rankų, šauti-nešauti pamąstymų ir derybų. Bang bang ir gyvenimas tęsiasi toliau.

Japonų kalba „fireworks“ pažodžiui verčiasi kaip „fire flower“. Tai tiksliausiai atspindi filmo idėją – kombinaciją tarp gėrio ir blogio tiek gyvenime, tiek ir Kitano filmuose. Tai nėra mafijos filmas, kaip Brother (2000), bet nėra ir meilės iliustracija kaip Dolls (2002). Tai kažkas per vidurį. Jeigu jūsų organizmas Japonų filmus priima – šį pažiūrėti būtina dėl sukuriamo gilaus jausmo.

Bijojau eiti į šitą filmą. Labai bijojau. Tema pakankamai subtili ir jautri, kad iš jos galima būtų padaryti absoliutų liūdesį įvarantį filmą. Arba ne. Murderball (Gyvenimo žaidimas) – 2005 m. dokumentinis filmas (režisieriai Henry Alex Rubin ir Dana Adam Shapiro) apie regbį invalido vežimėliuose.

Veiksmo ašis – amžinų šios sporto šakos (vadinamos Murderball) konkurentų, Amerikos ir Kanados komandų pasiruošimas Parolimpinėms žaidynėms Atėnuose 2004 m. Visus šio sporto dalyvius dėl stuburo smegenų sužalojimų (dažniausiai per avarijas) yra ištikęs (dalinis) visų keturių galūnių paralyžius (ang. quadriplegia). Jie pasakoja apie juos ištikusias nelaimes, buitį, seksą, sportą ir požiūrį į gyvenimą.

Šių vyrų dvasinę stiprybė ir hip-hop‘inis filmo montažas prikausto prie ekrano. Jų veiksmai be abejo yra riboti, bet ne tiek kaip įsivaizduoja didžioji dauguma sužalojimų nepatyrusių žmonių. Ar jie gyvens pilnavertį gyvenimą po avarijos priklauso nuo jų požiūrio ir noro, o ne nuo to kiek veikiančių galūnių jiems liko.

Šis filmas turėtų būti privalomas visiems. Tai kaip tolerancijos ir gyvenimo džiaugsmo pamoka. Būtina žiūrėti visiems, kuriems atrodo, kad jiems nesiseka arba ko nors trūksta. Ar tikrai problemos kuriomis gyvename kasdien yra problemos?

Capote – 2005 m. Bennet Miller režisuota biografinė / kriminalinė drama apie Amerikos rašytoją Truman Capote (1924 – 1984). Be kitų knygų šis rašytojas yra parašęs Breakfast at Tiffany’s bei In Cold Blood.

Filme Capote (vaid. Philip Seymour Hoffman) renka medžiagą savo romanui In Cold Blood apie du žudikus, žiauriai nužudžiusius keturių asmenų šeimą Kanzase. Neilgai trunka, kad Capote pajustų artumą vienam iš žudikų – Perry Smith.

Labai įdomi filmo tema – tiek iš biografinės pusės, tiek ir bendrai. Rašytojai, kaip ir kiti menininkai, yra ir privalo būti jautrios sielos žmonės. Jų profesija reikalauja aptikti aplinkoje daugiau, nei mato paprasta akis. Prie šios savybės pridėjus Capote gėjiškai moterišką supratingumą ir panašius žudiko bei rašytojo vaikystės išgyvenimus – nesunku įsivaizduoti kaip tarpu jų atsiranda dvasinis ryšys, žymiai stipresnis nei dviejų kaubojų iš Kuproto kalno.

Capote (pabrėžiu – dvasinis!) suartėjimas su romano subjektu turi savo kainą. Pirmiausiai moralinis konfliktas tarp artumo ir moralinių vertybių skirtumo. Gal jie ir turėjo panašias problemas vaikystėje, bet pateisinti šaltakraujišką ir beprasmį keturių žmonių nužudymą nėra paprasta. Dar didesnis dvasinis konfliktas atsiranda supriešinus asmeninius ir profesinius rašytojo tikslus. Rašant knyga Capote reikia (ir norisi), kad mirties bausmė nuteistiesiems būtų įvykdyta kuo vėlia. Ją parašius, romanui idealiai tiktų sensacinga pabaiga – mirties bausmės įvykdymas.

Sunku patikėti, kad Hoffman, vaidinantis Capote, gali taip gerai atspindėti rašytojo išgyvenimus filme, kuriame išskyrus asmeninio lygio dvasinius konfliktus nėra jokio veiksmo. Už šį vaidmenį Hoffman gavo Oskaro apdovanojimą. Vienintelė detalė, kuri mane erzino kitu atveju nepriekaištingame filme – tai aukštas Capote balsas. Bet žodžių iš dainos neišmesi, ypač jeigu tai biografija.

The 400 Blows (pranc. Les Quatre cents coups) – 1959 m. režisieriaus F. Truffaut pirma iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos drama. Visiškai sugrioviau eiliškumą peržiūrėdamas šį filmą trečią, bet taip gal ir geriau. Jis man patiko mažiausiai

Antoine (Jean-Pierre Léaud) yra išdykęs 15 metų paauglys, kurio nelabai myli nei mama nei patėvis. Gal jie kartais ir stengiasi priartėti prie vidinio paauglio pasaulio, bet pastarojo pabėgimai iš pamokų, iš namų, vagystės arba kitos išdaigos atima iš jų paskutinį motyvacijos lašą bandyti vaiką auklėti. Disbalansuota šeima su paaugliu ir be meilės.

Juodai balta istorija apie nesuprastą paauglį be vietos. Nežinau kodėl, bet manęs neužkabino. Senesni filmai, kur jausmai ir įtampa perduodama subtiliau nei šiuolaikiniame kine, yra kartu žavūs ir nuobodūs. Žavūs, nes žinai, kad niekad iš arti (arba net iš viso) nepamatysi išprievartautos ir nužudytos merginos pasruvusios kraujuose, kas taip būdinga šiandieniniuose filmuose. Nuobodūs, nes vaizdinių priemonių naudojimo tabu didesnius reikalavimus kelia aktorių vaidybai ar režisieriaus meniniams sprendimams. Mintys gali būti vienodai gilios, bet perskaityti jas reikės žymiai daugiau dėmesio, pastangų ir fantazijos.

Jaunasis Jean-Pierre Léaud nesugebėjo pertekti savo vidinio pasaulio taip, kad apsnūdusį pirmadienio vakarą mane prikaustytų prie ekrano emociškai. Manau tai buvo ir mano problema. Žiūrėkit, kai galvoje nebus jokių kitų minčių ir visą dėmesį galėsit skirti filmui.

Man šiam kartui Truffaut užteks.

Charade (Šarada) – 1963 m. režisieriaus Stanley Donen kriminalinė / romantinė komedija su mano mėgstamiausia šio laikmečio aktorių pora Audrey Hepburn ir Cary Grant.

Reginą Lampert (Audrey Hepburn) po jos vyro, buvusio slaptojo agento (arba šnipo), žūties ima persekioti buvę jo kolegos. Jie įsitikinę, kad Regina žino kur jos vyras paslėpė pinigus – ketvirtį milijono dolerių.

Filmas pasižymi Alfred Hitchcock detektyviniu stiliumi ir ypač gerais dialogais. Panašu, kad ribotas filmavimo technikų ir specialiųjų efektų pasirinkimas to laikmečio kino kūrėjus vertė žymiai rimčiau dirbti kuriant siužetus bei dialogus.

Šis filmas nepasižymi išmintingu moralu ar gyvenimo tiesų atspindžiais, bet pramoginė šio filmo pusė yra nepriekaištinga. Taip pat verta žiūrėti North by Northwest (1959) su Cary Grant ir Breakfast at Tiffany‘s (1961) arba Roman Holiday (1953) su Audrey Hepburn.

Bed and board – 1970 m. režisieriaus F. Truffaut ketvirta iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos romantinė komedija / drama. Ir antra, kurią peržiūrėjau.

Antoine (Jean-Pierre Léaud) ir Christine (Claude Jade) yra ką tik susituokusi pora. Filmo pagrindinė mintis manau panaši į Frederic Beigbeder knygą „Meilė trunka trejus metus“. Bent jau pagal pavadinimą. Filme vaizduojami 3-4 herojų gyvenimo metai, kurių metu pora (arba greičiau Antoine) pereina visas meilės ciklo pakopas.

Fillmas man patiko labiau nei Stolen kisses (1968). Nors tai taip pat galėjo būti todėl, kad žiūrėdamas (man) pirmą šio režisieriaus filmą nežinojau ko tikėtis. Todėl tai ko tikėjaus nebuvo tai ką pamačiau. Šį kartą aš daugmaž žinojau ką pamatysiu ir galėjau mėgautis pačiu filmu. Nors yra ir objektyvių priežasčių kodėl šis filmas man patiko labiau. Veikėjai čia yra žymiai spalvingesnės asmenybės, negu tikėtumeis pamatyti kasdieniniame gyvenime. Vien ko verti Antoine Doinel darbai – gėlių dažymas ir žaislinių laivų uosto makete valdymas radijo bangomis. Man taip pat patiko, kad linijinis istorijos vystymas pačiame filmo gale sujungiamas į ciklą.

Tai nėra įmantri istorija su daug siužetinių posūkių, bet jos vaizdavimo būdas yra vertas pusantros valandos dėmesio. Taip pat tinka žiūrėti dviese.

Stolen kisses – 1968 m. prancūzų režisieriaus Francois Truffaut romantinė komedija / drama. Tai yra trečias iš penkių „Adventures of Antoine Doinel“ serijos filmas. Ne pats geriausias atskaitos taškas pradėti domėtis režisieriaus kūryba, bet ką dabar padarysi.

Antoine (Jean-Pierre Léaud) išmetamas iš karinės tarnybos ir grįžta pas savo mylimąją Christine (Claude Jade). Filmo veiksmas – tai Antoine blaškymasis tarp skirtingu darboviečių ir moterų. Jeigu ne keistas vyriškis, pastoviai sekantis Christine – šiam filmui trūktų intrigos. Lengvas filmo nuobodumas yra natūralus – čia vaizduojamos temos buvo aktualios to meto žmonėms ir universalių tiesų (su kuriomis būtų lengva susitapatinti dabar) čia yra nedaug.

Filmo stilius yra savotiškai mielas ir savotiškai nuobodus. Truffaut filmai priklauso taip vadinamajai Prancūzijos kino Naujajai bangai, kurios esminis skirtumas nuo klasikinio Prancūzijos kino buvo tuometinių istorijos perteikimo ir filmavimo taisyklių laužymas. Man tai reiškia du dalykus: (1) klasikiniai filmai turėjo būti dar nuobodesni; (2) šis filmas yra pradžia to ką mes žiūrime ir kuo džiaugiamės šiandien (Coppolo, Polanski ar Scorsese darbai taip pat buvo įtakojami šio kino judėjimo).

Tinka žiūrėti, jeigu žinote ką nors apie 60-ųjų Prancūzijos socialinę istoriją arba norėtumėt pamatyti kaip vystėsi kinas. Galite išsivirti kavos. Klasika visgi.

Visi „Adventures of Antoine Doinel“ serijos filmai:
- The 400 blows (1959)
- Antoine and Collete (1962; trumpametražis)
- Stolen kisses (196
- Bed and board (1970)
- Love on the run (1979)