neBLOGAS

Šį savaitgalį turingai praleidau (pirmą kartą gyvenime) susipažindamas su teoriniais filmų kūrimo pagrindais. Atsispausdinau viską apie pirmą filmo kūrimo stadiją (idėjos ir scenarijaus rašymą) iš rimčiausiai atrodančio interneto tinklapio, kurį pavyko surasti per 10 minučių.

Prisipažinsiu, aš šoke. Aišku, kad viskas gyvenime vyksta pagal taisykles. Bet kartais taip norisi tikėti, kad meno (arba pseudo-meno) formos tų taisyklių turi mažiau. Žemiau pateikiu trumpą santrauka apie „teisingų“ filmų kūrimo taisykles. Jokiu būdu nemanau, kad šis šaltinis yra vienintelis ir teisingas, bet perskaitęs taisykles nepajėgiu prisiminti filmo, kuris jų neatitiktų. Manau niekada dagiau nebepajėgsiu sėdėti kino teatre ir nežiūrėti į laikrodį, norėdamas patikrinti ar tikrai lygiai filmo viduryje bus filmo Siužeto posūkis.

Filmo pagrindas. Filmas turėtų turėti pamatą – mintį, jausmą ar pamoką kurią žiūrovui parodo ir palieka filmas. Na čia viskas aišku ir nieko ypatingo.

Filmo pagrindinė mintis. Pagrindinę filmo idėją turėtų eiti įtalpinti į toliau pateiktą formatą ir ji turėtų skambėti įdomiai. Formatas: „[filmo pavadinimas] yra [žanro pavadinimas] apie [herojaus aprašymas], kuris po to kai [didelis įvykis, kuris herojui atsitinka], nori [ko herojus siekia] bandydamas [koks herojaus planas tai pasiekti]. Tai tampa vis sunkiau, nes [kokios kliūtys herojui trukdo]“.

Filmo ir veikėjų pasaulis. Pačioje pradžioje reikia apibrėžti pasaulio, kur vyksta veiksmas taisykles ir (geriau) jų nelaužyti. Taip pat apibrėžiami visų veikėjų pasauliai – jų gyvenimo patirtis, asmeninė vertybių sistema, elgesio būdas. Pagrindinio herojaus asmeninis pasaulis nesikeičia iki tol, kol jis išmokstą filme rodomą gyvenimo pamoką ir pakeičia savo elgseną atitinkamai. Tai yra visų teigiamų istorijų pagrindas. Tuo metu žiūrovai tapatina save su herojumi ir išmoksta pamoką bei išgyvena tuos pačius pažinimo jausmus.

Veikėjų konfliktas. Pagrindinis filmo aspektas – aiškiai apibrėžtas veikėjų konfliktas. Konflikto pagrindas – du veikėjai nori kažko, ko jie kartu turėti negali. Todėl jie abu stengsis padaryti viską, kad gautų tai ko siekia bei sutrukdytų kitam tai gauti. Pasiekti tikslą turėtų būti labai sunku, bet ne neįmanoma. Konfliktas turi būti ypač svarbus (gyvenimo ar mirties lygio) veikėjams ar net pasaulio istorijai.

Pagrindinės galimų konfliktų rūšys: (1) herojus siekia prizo (pinigų, meilės, pripažinimo); (2) bando išsaugoti save nuo kokių nors negandų ar nesėkmių; (3) bando išsaugoti pasaulį (arba jo dalį).

Veikėjai. Filme turi būti herojus (geriau vienas asmuo, kad būtų lengviau jį atpažinti ir su juo susitapatinti) ir priešininkas (taip pat geriau vienas). Herojus (pvz.: šuo) arba priešininkas (pvz.: jūra) nebūtinai turi būti žmonės. Žiūrovams labiausiai patinka herojai ir priešininkai, kurie yra panašus į juos (t.y. mirtingieji) bet yra apsukrūs, pasitikintys savimi, žavūs, neieško žodžių kišenėje. Herojus turi būti pats geriausias ir stipriausias koks kada nors egzistavo; priešininkas – pats pikčiausias ir blogiausias.

Kad žiūrovai lengviau atpažintų herojų kaip teigiamą veikėją – jis turėtų daryti bent keletą iš išvardintų darbų (turėti keletą išvardintų savybių): būt geras ir rūpintis gyvūnais; rūpintis moterimis (ypač motina), vaikais, senais žmonėmis; kentėti nesėkmes nesiskųsdamas; būti neįgalus; būti pagautas ir sumuštas priešininko; būti sugėdintas (žiūrovas užjaučią tuos, kurie būna sugėdinti); būti ištvėręs didelius sunkumus vaikystėje. Priešininkas rodomas atitinkamai atvirkščiai (pvz.: paspiria šunį ir sumušą moterį).

Filmo struktūra. Filmą galima grubiai išdalinti į tris veiksmus, kurie vaizduoja pagrindinį konfliktą. Šalia jo filme įterpiamos šalutinės siužeto linijos, kurios labiau paaiškina atskirus konflikto elementus ar priežastis. Taip pat žiūrovui parengiami 6 – 8 netikėti veiksmo posūkiai ar siurprizai.

Pirmas veiksmas (arba pasirengimas) pristato veikėjus ir veiksmo pasaulį. Pirmas veiksmas užtrunka apie 25% filmo laiko. Pirmasis siužeto įvykis atsitinka pirmojo veiksmo gale. Šis įvykis sujaukia kasdieninį herojaus gyvenimą; herojus susiduria su naujomis galimybėmis arba problemomis, kurios reikalauja herojų reaguoti. Pačioje pradžioje herojus stengsis išlaikyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra (t.y. nesiimti veiksmų).

Antrasis veiksmas trunka apie 50% filmo laiko. Jo metu konfliktas tarp herojaus ir jo priešininko auga. Herojus galutinai priverčiamas imtis veiksmų. Antro veiksmo viduryje įvyksta Siužeto posūkis. Tai galutinai įtraukią herojų į veiksmą stengiantis išspręsti konfliktą. Likusi Antrojo veiksmo dalis (po Siužeto posūkio) – herojaus ir priešininko kova, kur kiekvienas iš jų pasirengęs kovoti iki galo. Herojus priverčiamas pasikeisti, lyginant su tuo herojumi kuris buvo pristatytas filmo pradžioje.

Trečio veiksmo (jis trunka likusius 25% filmo laiko) pradžioje įvyksta Antras siužeto įvykis. Tai galutinis herojaus ir priešininko susidūrimas, kur paaiškėja laimėtojas. Po to parodoma kaip filme vaizduotas konfliktas pakeitė herojų ir jo pasaulį.

Įtampos kūrimas. Įtampa kuriama (1) nustatant kokio nors veiksmo terminą (bomba sprogs po 24 valandų); (2) parodant žiūrovams ką nors, ko herojus nežino; (3) didžiausiame įtampos taške perkeliant veiksmą į šalutinę siužeto liniją.

Pramoginiai elementai. Atskiri elementai arba jų junginiai yra mėgstami žiūrovų todėl reikėtų stengtis juos įtraukti į filmą (čia mano mėgstamiausia dalis). Šie elementai yra: nepažįstamas pasaulis; naudojami daiktai, kurių žiūrovas negali turėti arba veikėjai daro tai, kas neatsitinka žiūrovo gyvenime; prabanga; fantastiniai elementai; elementai iš kito įdomaus laikmečio; karas arba kitas ekstremalus smurtas; didelės minios arba armijos; egzotinės užsienio šalys; seksas arba romantiniai santykiai; alkoholis arba narkotikai; ginklai, žmogžudystė arba kiti nusikaltimai; skandalai ir apkalbos; muzika ir šokiai; juokingos situacijas ir humoras; spartus veiksmo vystymasis.

Castle in the sky – 1986 m. Japonų režisieriaus Hayao Miyazaki anime veiksmo filmas.

Berniukas ir mergaitė, turinti stebuklingą kristalą bėga nuo piratų ir valstybės kariuomenės, kurie nori šio kristalo. Šalia kitų stebuklingų savybių – kristalas gali parodyti kelią į danguje esančią mistinę skrajojančią pilį – Laputa. Vyriausybė tiki, kad ši pilis yra labiau technologiškai pažengusi, sprendžiant pagal sugedusį robotą, kuris kažkada nukrito iš dangaus. Todėl jie šios pilies bijo. O piratai tiesiog nori šią pilį apiplėšti. Kaip visada, ten kur yra slaptos nežemiškos jėgos – atsiranda veikėjas, kuris be proto trokšta šias jėgas valdyti.

Filmas skiriasi nuo anksčiau mano matytų šio režisieriaus darbų: My neighbor Totoro (1998), Spirited Away (2001) ir Howl‘s moving castle (2004) tuo, kad čia yra daugiau veiksmo elementų – šaudymų, ginklų, sprogimų ir gaudynių. Žiūrėdamas momentais negalėjau negalvoti apie Terminatorių arba Lord of the Rings. Nėra dvasių ar kitų nežemiškų veikėjų – visi veikėjai (išskyrus robotus) iš principo yra žmonės. Nepaisant to, Miyazaki fantazija šiame filme pasireiškia vaizduojant mistinę Laputos salą.

Jeigu domitės anime – šį filmą verta įtraukti tarp planuojamų pažiūrėti sąrašą.

Whale rider – 2002 m. Naujosios Zelandijos režisierės (surprise surprise, ji - moteris) drama apie tradicijas ir kovą prieš patriarchalinę sistemą.

Zelandijos Maurių gentis tiki, kad vienintelis jų protėvis Paikea (knygoje pagal kurią pastatytas filmas vardas yra kitoks) išgyveno genties migraciją iš Hawaiki (mistinė žemė Polinezijoje) į Zelandiją, nes jį išgelbėjo banginis. Nuo tada genties vadu renkamas pirmas šios giminės berniukas. Filmo veiksmo ašis – genties vado (Koro) pirmagimis sūnus turi tik vieną vaiką – mergaitę. Koro myli savo anūkę, bet giliai įsismelkusios tradicijos paskirti ją lydere jam trukdo. Tai šeimos meiles, ryžto ir tradicijų kova.

Gražūs vaizdai ir labai gera dvylikametės Keisha Castle-Hughes (Paikea) vaidyba. Visiškai ne be reikalo ji tapo jauniausia mergina kada nors nominuota Oskarui kaip geriausia aktorė.

Mielas toks filmas. Paprastas bet mielas.

Wings of desire (vok. Der himmel über Berlin) – 1987 m. režisieriaus Wim Wanders filmas, kurį būtų galima klasifikuoti kaip fantastinę romantinę drama. Tačiau nėra jokių šansų, kad pamačius žanro apibūdinimą įmanoma bent iš dalies įsivaizduoti kaip atrodys pats filmas.

Turinys yra labai paprastas, ir jeigu matėt City of Angels (199 – labai girdėtas. Angelai gyvena tarp žmonių. Vienas angelas įsimyli moterį ir savo amžinąją egzistenciją paaukoja dėl laikinos žmogiškosios meilės, t.y. pasiverčia iš angelo į žmogų (pasirodo tokį triuką jie daryti gali).

Bet iš tikro šis filmas ne apie tai. Pirmi du filmo trečdaliai - didžiulė juodai baltos (su senoviniu rudu atspalviu) fotografijos paroda, kur kiekvienas kadras yra vertingas. Tai poezijos skaitymo vakaras. Tai meninė instaliacija, kur tu gali pasijausti taip, kaip turėtų jaustis angelai, kurie gyvena žemėje ir atlieka tarpininko tarp žmonių ir Dievo vaidmenį. Jie girdi žmonių mintis ir mato jų problemas. Jie suteikia vilties ir palaiko sunkiu momentu. Filmas - tai nešališkas žvilgsnis į žmoniją iš šalies.

Angelai kaip niekas kitas suvokia ko jie netenka būdami amžinais stebėtojais, o ne laikinais dalyviais. Kiek daug mažyčių smulkmenų egzistuoja žmonių gyvenime, kuriomis mes džiaugiamės būdami vaikais ir pamirštame tą džiaugsmą užaugę. Mane ypatingai traukia budistinio džiaugsmo dabartimi akcentas. Šios vertybės taip trūksta amžinai skubančiam, į ateitį orientuotam vakarų pasauliui.

Likęs filmo trečdalis, jau nufilmuotas su spalvomis. Tai angelo žemiškosios kelionės pradžia. Tai giesmė meilei. Taip pat kavai ir cigaretėms. Bet labiausiai meilei. Tai filmas, kurį būtina pažiūrėti. O svarbiausiai – pačiam filmo gale joks sunkvežimis nenutrenkia jokios moters, kad sugadintų nuotaiką pusei dienos.

Dial M for murder – 1954 m. Alfred Hitchcock režisuota detektyvinė klasika.

Beveik visas veiksmas rutuliojasi viename bute, kur vidutinio amžiaus buvęs tenisininkas (Tony) supranta, kad jo žmona gali pabėgti su meilužiu, ko pasakoje jo paties finansinis stabilumas taptų abejotinas. Tony sukurtas idealus žmogžudystės planas, kurį jis nori įvykdyti svetimomis rankomis, pasisuka netikėta linkme. Tony nelieka nieko kito kaip improvizuoti naują planą.

Visa kita – skonio reikalas. Arba tau patinka 50-ųjų detektyvai su savo specifine lėtai augančia įtampa, juodai baltu filmavimu, juokingu anglišku akcentu, sprogimų ir gaudynių trūkumu.. arba nepatinka.

Filmą reikia pažiūrėti. Žmonų reikia nežudyti. O jeigu jau žudai pagal savo idealų planą – nereikia šio darbo patikėti kitiems.

Babelis - Alejandro Gonzalez Inarritu režisuota 2006 m. drama.

Babelis – tai biblijinis miestas, kurio gyventojai susivienijo, kad pastatytų bokštą iki Dangaus. Tai supykdė Dievą, kuris sugriovė bokštą. Kad tokios vieningos pastangos nepasikartotų ateityje, Dievas sukūrė daug kalbų, kad žmonės negalėtų susišnekėti tarpusavyje.

Kultūrinių skirtumų idėja bandyta atsispindėti filme, kur veiksmas vyksta trijuose kontinentuose: Afrikoje (Maroke), Amerikoje (JAV ir Meksikoje) ir Azijoje (Japonijoje). Filmas pasakoja keturias istorijas: (1) marokietis nusiperka šautuvą savo ožkų bandai nuo plėšrūnų saugoti. Žaisdami su šautuvu jo vaikai šauna į amerikiečių turistų autobusą; (2) autobusu važiuojančią Susan (Cate Blanchett) stipriai sužeidžia kulka. Jos vyras Richard (Brad Pitt) bando ją gelbėti nepaisant prastokų vietinių sąlygų; (3) pagyvenusi meksikietė Susan ir Richard vaikų auklė vežasi juos į Meksikoje vykstančias savo sūnaus vestuves. Šį kelionė taip pat netrunka pavirsti įtempto siužeto situacija; (4) kurčnebylė japonė mergina gyvena Tokijuje su tėvu po to kai jos mama nusižudo. Kaip kurčnebylė – ji turi pakankamai savų problemų. Su likusiu filmu siejasi, nes jos tėvas medžiotojas pardavė ginklą marokiečiui.

Pačios istorijos nufilmuotos ir suvaidintos įdomiai. Mano nuomone per ilga filmo juosta (dvi su puse valandos) prikausto dėmesį be vargo. Žiūrėti filmą tikrai verta. Nors geriau pagalvojus pats filmas yra visoks ir tuo pačiu joks. Kultūrų skirtumus labiausiai demonstruoja Japonijos epizodas, kuris yra pats geriausias ir nesunkiai galėtų tapti atskirtu filmu. Maroko epizodas yra labiau skirtas išlaikyti mažiau sofistikuotus žiūrovus neapsnūdusius. Po to kai filmo pradžioje pašaunama Susan, žiūrovui nieko nelieka kaip tik sėdėti įsitempus ir laukti filmo galo, kur paaiškės ar atsitiktinės kulkos auka išgyvens. Kultūros skirtumai rodomi tik tiek, kiek veiksmas vyksta varganose gyvenvietėse dykumoje. Meksikos epizodas iš principo yra panašus – veiksmas vyksta dykumose, žmonės gyvena varganai. Dar manęs neapleidžia mintis, kad meksikiečiai yra mieli ir kvaili. Labiausiai erzina sąsajos tarp istorijų, kurios atrodo ypatingai dirbtinos. Iš tikro tai keturi atskiri filmai rodomi tuo pat metu. Nors tai jokiu būdu netrukdo jais mėgautis.

Kažkoks mišinys iš „Night on Earth“ (1991) ir „Crash“ (2004), tik mažiau nuoseklus. Vis tiek vertas žiūrėti.

Ilgai tylėjęs (kažkur skaičiau, kad šio filmo kūrimas buvo nutrūkęs 2002 m.) „Pi“ (199 ir „Requiem for a dream“ (2000) režisierius Daren Aronofsky sukūrė naują darbą „The fountain“ (2006), kuris yra ne tik neprastesnis nei pirmi du, bet ir tuo pačiu visiškai skirtingas.

Dominuojančios filmo temos – nemirtingumas, meilė ir gyvenimo trapumas. Kas filme vyksta iš tikrųjų sunku pasakyti, nes veiksmas tęsiasi per kokį tūkstantį metų ir yra išdalintas į tris atskirus etapus, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka tie patys aktoriai. Siužeto minties prasme filmas manau panašus į „Da Vinči kodą“. Manau, nes šio stebuklo nei skaičiau nei žiūrėjau. Šis filmas sulieja mistikos, religijos, mokslinės fantastikos, detektyvų žanrus. Majai slepia Gyvybės medį, kurį dėl Adomo ir Ievos nuodėmės nuo žmonijos paslėpė Dievas, palikdamas jiems tiktais Žinojimo medį. Dar ten vaizduojama Ispanų inkvizicija. Didžiulis burbulas. Šiuolaikinėje Amerikoje dėl vėžiu sergančios žmonos gyvybės kovojantis daktaras Tomas.

Bet tai ne istorija, dėl kurios reikėtų žiūrėti šį filmą. Netgi atvirkščiai – į istoriją siūlyčiau per daug nesigilinti. Tai kaip Tarkovskio „Veidrodis“. Reikia žiūrėti į vaizdus. Įsiklausyti į jausmus, kuriuos tie vaizdai sukuria. Pajausti filmo dvasią. Girdėti muziką. Jokių užkandžių ir alaus.

Skirtingai negu „Pi“ ar „Requiem for a dream“, šis filmas nekuria tokio stipraus neigiamo spaudimo žiūrovo nuotaikai. Geriau žiūrėti kine (jeigu Lietuvoje rodys). Nerekomenduojama žmonėms, kurie matė visas „Amerikietiško pyrago“ dalis. Kiek ten jų bebuvo sukurta.

Ghibli studijos sukurtas, Hayao Miyazaki režisuotas anime stiliaus filmas „Tonari no Totoro“ („Mano kaimynas Totoro“, 1988 m.), kaip ir kiti šio režisieriaus anime filmai, turėtų būti privalomas bet kuriam atviresnių pažiūrų žiūrovui.

Dvi mergaitės su tėvu atsikrausto į namą kaime, kur mergaitės susipažįsta su gretimo miško dvasia Totoro. Tiek to ir veiksmo šiame filme. Visa kita – tai požiūris į gyvenimą ir nuotykius vaikų akims. Požiūris kuriame nėra baimių, vidinių stabdžių, bet yra svajonės, džiaugsmas ir daug įdomių išgyvenimų.

Lyginant su „Spirited away“ (2001), šiame filme yra mažiau mistinių būtybių, nors tos kurios čia veikia (ypač Totoro) yra besąlygiškai mielos. Taip pat čia nėra gėrio-blogio kovos. Galima sakyti, kad visas filmas yra tiktais apie gėrį.

Paprastas ir gerai nuteikiantis filmas. Jeigu patiks – taip pat žiūrėti:
- Hawls‘ moving castle (2004)
- Spirited away (2001)

Nightmare before Christmas – 1993 m. Henry Selick režisuota bei Tim Burton prodiusuota ir parašyta muzikinė animacinė komedija Helovyno tema.

Jack‘as, Helovyno miesto karalius visus metus organizuoja pasiruošima Helovyno šventei, kuri turi būti kuo baisesnė (ir tuo pačiu džiugesnė) miesto gyventojams. Pastarųjų didžiąją daugumą sudaro skeletai, vampyrai ir kiti mieli pabaisos. Vieną dieną Jack‘as vaikštinėdamas po mišką aptinką Kalėdų miestą ir pamato Kalėdų šventę. Galite įsivaizduoti kas vyksta po to. Jack‘as bando sukurti pats sukurti Kalėdas, o jam padeda ne kas kita o jo draugai skeletai, vampyrai ir kiti mieli pabaisos.

Manau, kad sukurti juokingą animacinį miuziklą apie Helovyno pabaisas yra drąsi mintis. Keturių stilių kombinacija man sako tik tai, kad sukurti sėkmingą produktą gali būti sunkiau, nei derinant šiek tiek mažiau stilių. Rizika yra ta pati kaip ir rašant pornografines noveles vaikams arba kuriant filmus apie transvestitus, vampyrus ir ufonautus (tuo pat metu). Nepaisant to, filmo realizacija - nepriekaištinga. Dainuojama gražiai, filmas yra iš tikro juokingas, pabaisos yra visai nebaisios. Galima rodyti netgi vaikams.

Žiūriu dabar iš kur čia gauti kitą panašaus stiliaus Tim Burton‘o filmą – Corpse bride (2005).

„Džiaze tik merginos“ (nežinau kodėl Rusijai tais laikais užkliuvo originalo pavadinimas „Some like it hot“) yra 1959 m. komedija su legendine Marilyn Monroe (rež. Billy Wilder).

Tai buvo antras šeštojo dešimtmečio filmas (pirmasis - „Breakfast at Tiffanys“ su Audrey Hepburn), kurį aš sugebėjau peržiūrėti per tą pačią dieną. Abiejų filmų pagrindinė mintis iš principo ta pati – seksuali mergina svajoja susitvarkyti savo gyvenimą susirasdama turtingą vyrą. Kita vertus – čia gal ne šių filmų, o šeštojo dešimtmečio bruožas.

Du vargstantys muzikantai bėga nuo mafijos ir apsnigtos Čikagos, prisijungdami prie merginų džiazo grupės keliaujančios į šiltą Majamį. Aišku prieš tai patys persirengę merginomis. Vienas iš jų - Joe įsimyli grupės dainininkę Sugar (vaid. Marilyn Monroe), o kitas – Jerry krenta į akį vietiniam turtuoliui iš Majamio. Filme komiškas situacijas kuria sausasis įstatymas, pastovus persirenginėjimas iš vienos lyties į kitą bei herojus kankinantis pinigų trūkumas bei meilė.

Netikėjau, kad galima sukurti tokį juokingą filmą. Čia tau ne „White chicks“ (2004) žiūrėti. Šiek tiek trikdė tai, kad žiūrėjau rusiškai dubliuotą versiją. Nepaisant to, tai pati juokingiausia komediją kokią kada nors žiūrėjau.

Tuo pačiu šiandien padariau ir kitą išvadą - tamsiaplaukė Audrey man yra žymiai seksualesnė nei šviesiaplaukė bei šiek tiek kvailokos išraiškos Marilyn. Bet čia jau skonio reikalas.