neBLOGAS

Absoliučiai seniai turiu šlubuojančios atminties problemą. Perskaitau straipsnį spaudoje ir iš karto jį pamirštu. Nebematau prasmės skaityti profesinę literatūrą, nes vėliau negaliu atsiminti net knygos pavadinimo. Naujų žmonių vardai man įeina pro vieną ausį, o pro kitą išeina. Net nešneku apie veidus. Žmonės, su kuriais žiūriu filmus (ypač „film noir“ stiliaus) neslepia, kaip juos nervina mano pastovus klausinėjimas „ar čia ta pati mergina kuri nužudė tą vaikiną ar kita?“.

Vieną dieną netyčia radau skelbimą apie atminties lavinimo seminarą ir nusprendžiau, kad tai ženklas. Tą pačią dieną knygyne nusipirkau Jonathan Hancock knygą „Lavinkite atmintį“ (nekenčiu seminarų).

Nors knygoje daugiau paveiksliukų negu teksto – įdomių minčių joje yra. Pagrindinė knygos teorija yra tokia – kairysis smegenų pusrutulis yra atsakingas už logiką, skaičiavimus ir mąstymą, dešinysis – už kūrybą ir vaizduotę (na, arba atvirkščiai). Lengviausiai informaciją atsiminti jeigu naudoji abi smegenų puses – t.y. abstrakčią informaciją (pvz. skaičius) įsivaizduoti kaip vaizdinius, jiems suteikti kvapą, skonį, kontekstą (sąryšį su kitais pojūčiais).

Pavyzdžiui skaičius „9“ yra absoliučiai abstraktus informacijos vienetas. Jis nesukelia jokių vaizdinių ir pojūčių, todėl atmintyje jis neužsilieka. Tuo tarpu „citrina“ yra objektas su kuriuo nesunku surišti įvairius pojūčius. Tetrunka keletą sekundžių ją vizualizuoti mintyse ir netrukus ims žliaugti seilės. Jeigu skaičių „9“ įsivaizduosi kaip citriną – jį bus žymiai lengviau įsiminti. Tada skaičių „3” galima įsivaizduoti kaip begemoto užpakalį ir t.t.

Tuo būdu telefono numerių įsiminimo pratimas būtų labai paprastas – reikia tik susikurti kiekvienam skaitmeniui ryškų vaizdinį, bei sudėlioti tuos vaizdinius (skaitmenis) į lengvai įsimenamą (ryškią) istoriją. Norint atsiminti ilgesnę abstrakčios informacijos vienetų seką reikia susikurti informacijos planą, kad istorijos tarpusavyje nesusimaišytų. Butą kuriame gyveni (ar kitą gerai pažystamą vietą) reikia mintyse sudalinti į dešimt dalių (kambarių), kad po to mintyse būtų galima atskiras istorijas pririšti prie atskiros buto dalies ir po tą butą mintyse vaikščioti. Tuo būdu informacija tampa labai tvarkinga, bet tuo pačiu vaizdinga ir įsimenama (prieškambaryje tu atsikandi citrinos; virtuvės kriauklėje maudosi begemotas).

Šie pratimai yra be galo įdomūs nes jie veikia! Kelias dienas eksperimentuodamas su didėjančiais informacijos kiekiais bei labai savęs nekankindamas sugebėjau padaryti ultimate knygos pratimą – išmokti visų 52 kortų seką. Dabar aš galiu sumaišyti kortas ir iš naujo išmokti jų seką per pusvalandį bei ją prisiminti ją tiek iš karto, tiek kitą dieną.

Taip pat šie pratimai yra nerealiai nepraktiški. Aš nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas atsiminti ką reikia nupirkti parduotuvėje yra sukurti ilgiausią istoriją su stipriais vizualiniais ir jutiminiais pojūčiais. Kita vertus – tai turi ir netiesioginį efektą. Treniruojantis mintyse kurti istorijas lavinama vaizduotė. O gera vaizduotė turėtų stiprinti atmintį. Na, bent jau taip sako knyga.

Šio pasakojimo moralas yra trigubas. BLOGą aš rašau, (1) kad nepamirščiau tų filmų kuriuos mačiau (tame tarpe ir paties fakto, kad juos iš viso mačiau); (2) kad lavinčiau vaizduotę kurdamas tekstus, nes tikiu, kad tai padeda lavinti atmintį; (3) kad išmokčiau pojūčius ir mintis suformuluoti ir išreikšti tekstu (jeigu kas nors iš jūsų nėra bent pusvalandį sėdėjęs prieš priešais tuščią popieriaus lapą, kompiuterio ekraną ar pasveikinimo atviruką – meskit į mane akmenį), kuris ne tik tvarkingas ir logiškas bet taip pat vaizdus ir įdomus.

Pagal profesiją aš esu interneto rinkodaros konsultantas. Tai reiškia, kad 9 iš 10 žmonių, kuriuos pažįstu yra ekonomistai, finansų ekspertai, vadybos ar rinkodaros žinovai. Protingi, konstruktyvūs ir atsakingi piliečiai. Nei vienas iš jų nekuria poezijos bei negalvoja apie savižudybę. Jie nekeičia plaukų spalvos iš peroksidiškai geltonos į tamsiai bordo vien dėl to, kad užsimanė. Nedaro aiškiai matomų tatuiruočių. Devynis kartus atmatuoja prieš kerpant.

Šią savaitę vakarieniavau su senai matyta pažįstama, kuri yra priešingybė visam tam ką aš matau kiekvieną dieną. Gal man jau senai to trūko, bet klausydamas jos aš supratau koks gaivus oro gurkšnis yra šis susitikimas. Lyg iš pergrūstos ir nekondicionuojamos Maxima parduotuvės išlįsčiau į lietingą pavasario orą. Ji pasakojo apie save bei tai, ką išgyvena bandydama kurti poeziją. Dvi jos teorijos man įstrigo labiausiai.

Teorija numeris vienas sakė, kad rašytojo profesionalumą atspindi tai, kiek jo kuriamas pasaulis yra nutolęs nuo jo realaus pasaulio. Mintis primityvi, bet aš ekonomistas, todėl mane tokios mintys aplanko nedažnai. Žmonės ir mano aplinkos tokiomis mintimis irgi nesimėto.

Blogas rašytojas aprašinėja tai, ką mato. Jo kuriamas pasaulis yra labai artimas jo tikram pasauliui, kuriame jis gyvena. Panašūs įvykiai, panašūs veikėjai. Geras rašytojas kuria pasaulį. Jam nereikia stebėti aplinkos – viskas gimsta jo galvoje (aišku, visos žmogaus mintys vistiek yra įtakojamos jo ankstesnių išgyvenimų, bet anyways). Ši teorija man pasirodė artima, nes pats pradžioje bandžiau BLOGe rašyti savo mintis, bet man tai nesisekė. Dar bandžiau rašyti apie savo išgyvenimus, bet jie buvo blankūs. Tada aš ėmiau aprašinėti filmus, kuriuos mačiau – istorijas, kurias sukūrė kiti, žymiai sėkmingesni rašytojai.

Manau tai rodo, kur aš stoviu dabar ir kokia kryptimi reikėtų judėti. Mano galutinis tikslas – vietoj filmo kurį mačiau aprašyti filmą, kurio dar niekas nesukūrė. Papasakoti nuotykį kurio neišgyvenau. Teoriją, kurios neįrodžiau. Sukurti pasaulį kuris neegzistuoja.

Teorija numeris du iš mano perspektyvos žiūrint buvo žymiai juokingesnė bet tiek pat artima. Neprofesionalus rašytojas turi atsakomybės problemą, nes jo aprašinėjamas pasaulis yra artimas jo tikram pasauliui. Abiejuose pasauliuose veikiantys veikėjai, skaitydami rašytojo kūrinius atpažįsta save. Tai gali juos labai liūdinti ir įžeisti. Tai suvokdamas autorius privalo apriboti save rašyti tik politiškai teisingas mintis.

Suprasdamas savo mėgėjiškumą šią problemą aš išsprendžiau paprastai. Aš nesu Faustas. Aš nesu rinkodaros ekspertas. O net jeigu kas nors ir atpažins mane ar save – aš tai neigsiu.

Ir dar – negaliu pakęsti tavęs, Aleksandrai! Tu smirdi! Išsiplauk galvą!

Dėl įvairų teigiamų emocijų ir per daug išgertos Coca-colos vakar naktį sėdėjau iki 2 am galvodamas apie tai ką aš norėčiau pakeisti savyje. Viso mąstymo principas buvo paišyti mind map’ą jungiant susijusius elementus rodyklėmis. Ilgiau taip paišant kai kurie savęs keitimo aspektai lieka nuošaliau (vaikščioti į teatrą), o kiti stipriai susijungia tarpusavyje gausybe rodyklių.

Kaip svarbiausias žemėlapio elementas išlindo vienas aspektas, kuris ko gero išspręstų didžiąją dalį visų egzistuojančių problemų. Jeigu aš galėčiau sukurti elgesio taisyklę, pagal kurią funkcionuotų visa ką aš darau - ji būtų pavadinta “separavimo taisykle”. Pagal šią taisyklę, nesvarbūs gyvenimo elementai turėtų gauti mažiau dėmesio.

Aš pastebėjau, kad didžioji dalis problemų man iškyla (arba tiksliau aš jas susikuriu) dėl nesugebėjimo atskirti svarbių dalykų nuo nesvarbių. Aš pavyzdžiui galiu pusvalandį praleisti parduotuvėje bandant išsirinkti tarp dviejų skirtingų arbatos pakelių ir kurių vienas kainuoja 50 cnt daugiau, o kito įpakavimas nėra toks gražus. Lygiai taip pat galima net susipykti svarstant kur nueiti pavalgyti pietų.

Manau, kad visi žmonės, kurie vos neužsimuša avarijose, kuriems tik paskutinę akimirką išsiskleidžia parašiutas, ar kurie kokiu kitu būdu išgyvena klinikinę mirtį - jie neturi šios problemos.

Ši problema turi dvi dimensijas:
a) asmeninėje dimensijoje problema pasirodo kaip per daug užsitęsę ir daug pastangų reikalaujantys svarstymai bei atsakymų ieškojimai, kai tuo tarpu pačios problemos yra menkavertės (pvz.: ar reikėtų ar nereikėtų eiti į gimtadienį? Pabendrauti su žmonėmis yra smagu, bet mano mėgstamiausi džinsai dar neišdžiūvo.. Hmm.)
b) bendravimo dimensijoje problema pasirodo aršiai diskutuojant, ginant savo nuomonę ir kitaip konfliktuojant (arba kuriant konfliktus) tose srityse kurios yra nesvarbios (pvz.: ar tu nemanai, kad taip kaip tu į jį pažiūrėjai galėjo jį įskaudinti?)

Aš taip pat galėčiau pasiūlyti du skaičiavimo būdus, kurie padėtų įvertinti kas iš tikro yra svarbu ir kas ne:
a) blogiausio scenarijaus būdas - priklausomai nuo svarstomo asmeninio sprendimo ar ginčo priežasties - kas blogiausiai gali atsitikti. Aš visada liksiu ištikimas minčiai, kad galima imtis bet kokių priemonių, kad atpratinti žmogų pjaustyti duoną atsukus peilį į save arba daržoves pasidėjus jas į delną. Bet nemanau, kad verta konfliktuoti dėl nesuplautų indų, neišneštų šiukšlių ar nepalaistytų gėlių.
b) piniginio vertinimo būdas - kokia yra sprendimo vertė (tai taip pat rišasi su “a” - kokia būtų piniginio nuostolio vertė blogiausiu atveju). Mano riba yra 10 Lt. Aš galiu praleisti pusvalandį svarstydamas, ką valgyti nes patiekalai ten kur aš valgau dažniausiai kainuoja apie 13 - 20 Lt. Mane tiesiog krečia mintis, kad aš galbūt išleisiu 10 + X lt ir patiekalas nebus toks skanus kokio tikėjaus. Bet McDonalde valgyt visada skanu - komplektas kainuoja 8,99 Lt.

Klausimas lieka tik vienas - kaip įsidiegti “separavimo” taisyklę su teisingais nustatymais be klinikinės mirties sukelto nušvitimo?